Šviesa ar tamsa?

Ž.Balčiūnaitės klausimu vyksta "ikiteisminis tyrimas", todėl patikima informacija viešai nesklinda. Verda vien diskusijos "tikiu - netikiu", "myliu - nemyliu", įsismarkauja ko ne Garliavos lygio šou. Prasiskverbusi konfidenciali žinia apie kaltinimus privertė maratonininkę su treneriu bėgti į spaudos konferenciją. Vienintelė aiški joje pasakyta naujiena: čempionė neigia vartojusi dopingą. Kitos detalės – duoklė skandalus mėgstančiai visuomenei ir jos žiniasklaidai.

Laukti žadamos atomazgos gruodžio mėnesį velniškai sunku. Gal pavyktų atspėti, kas laukia: saulėtekis ar saulėlydis?

Diena. Ž.Balčiūnaitė, padedama šalies Lengvosios atletikos federacijos bei endokrinologijos mokslo elito, pateikia įtikinamą paaiškinimą, kad aptikti hormonų santykio nukrypimai nuo normų atsirado dėl natūralių priežasčių be jokio poveikio iš išorės. Antidopingo agentūra įsigilina į jos argumentus, panaikina kaltinimus dopingo vartojimu ir įspėja ateityje dar akyliau stebėsianti visas ilgų nuotolių bėgikes. Živilė išrenkama metų sportininke, moterimi, stilingiausiąja. Kosmetikos ir papildų atletams gamintojai kaunasi dėl jos parašo ant rėmimo sutarčių. Lietuvos moterų maratono rinktinė laimi prizinę vietą kitų metų Pasaulio čempionate.

Naktis. Kovotojai su dopingu atmeta mūsų coliukės pasiteisinimus ir pareikalauja griežtų sankcijų. Ž.Balčiūnaitė nušalinama nuo visų varžybų iki 2012-ųjų rudens. Prezidentūra atima valstybinį apdovanojimą, Vyriausybė – premiją. Jos niekada nebepakvies Londono, Bostono, Niujorko, Čikagos, Berlyno ir kiti didieji maratonai. Spaudžiamas iš viršaus, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas neįtraukia bėgikės į Rio de Žaneiro žaidynių rinktinę.

Nežinau, kaip manote jūs, o mano spėjimas būtų 1:10. Vienas – už baltąjį scenarijų... Blogo pranašo vaidmuo anaiptol neveža, bet bukas realybės neigimas – dar atgrasesnis. Vienas prieš dešimt – nėra beviltiška. Pergalė reikštų, kad a) antidopingo meistrai neleistinai suklydo ir b) tai nesunkiai pavyko įrodyti.

Net išaiškėjus, kad reikalai krypsta blogojon pusėn, nebūtinai užsklęs juodžiausia tamsa. Yra variantų.

Živilė gali apskųsti Antidopingo agentūros ir federacijos sprendimus teismui. Nesu teisinių peripetijų žinovas, bet girdėjau, kad net pagauti už rankos, t.y. su konkrečia draudžiama medžiaga mėginyje, sportininkai išsisukdavo. Tiesiog jų advokatai išknisdavo reikšmingus mėginio paėmimo, laboratorinio tyrimo, sprendimų priėmimo ar kitų procedūrų pažeidimus. Toks bylinėjimasis užtruktų pusmetį ar dar ilgiau, galiojant diskvalifikacijai. Laimėjus bylą, niekas negalėtų reikšti Ž.Balčiūnaitei formalių pretenzijų, nors komercinių varžybų rengėjai, ko gero, vis tiek šnairuotų jos pusėn, o ir žala įvaizdžiui visai neišnyktų.

Sudėtingesnis variantas būtų neigiamas nuosprendis, tačiau švelnesnė už tradicinę sankcija. Švaraus sporto sargai lietuvaitės aiškinimams lieka abejingi ir pareikalauja bausmės. Lietuvos federacija, atsižvelgdama į sportininkės versiją, kad nelemtas hormonų nuokrypis kilo dėl ginekologo paskirtų vaistų, skelbia pusmečio diskvalifikaciją. Mūsų sporto politikams paprakaitavus, tarptautinės institucijos priima tokį verdiktą ir dėl jo neprotestuoja.

Pastaroji perspektyva atrodytų gana viliojantis vidurio kelias, jei ne keletas aplinkybių. Antidopingo agentūra griežtai laikosi pozicijos, kad sportininkas visiškai atsako už tai, kas aptinkama jo mėginiuose. Kaltės negali prisiimti nei treneriai, nei gydytojai, nei vaistų ar papildų tiekėjai. Ž.Balčiūnaitė, pasirašydama dopingo kontrolės metu, „Dufastono“ nedeklaravo, nors privalėjo. Vargu, ar šis preparatas apskritai galėjo turėti įtakos testo rezultatui. Pasigailėjusi maratonininkės ir skyrusi neįprastai švelnią bausmę, Lietuvos federacija rizikuotų pati sulaukti nuobaudų iš IAAF.

Taigi, plačiąja prasme istorijos perspektyva yra prasta: žalos neišvengsime. Skaudžiai suklydo arba dopingo kontrolieriai, arba sportininkės komanda. Tyrimas turėtų išaiškinti kaltuosius. Skandalo baigtis gali lemti kokių nors kėdžių perstumdymus sporto biurokratijoje ir kitokių nepageidaujamų efektų.

Nesiekiantieji iš šios istorijos išsipešti naudos turi susitaikyti, kad rimtų atsakymų greitai nesulauks. Živilei kol kas nenaudinga atsiliepti provokacijoms ir pasakoti smulkmenas apie tyrimo dalykus. Kaltinimai jau suteršė reputaciją. Sportininkė nėra tikra, kad išvengs sankcijų. Kiekvienas garsiai ištartas teiginys gali turėti įtakos nuosprendžiui.

Palankios srovės ir povandeninės uolos Ž.Balčiūnaitės byloje

Šiandieninėje spaudos konferencijoje Ž.Balčiūnaitė pasirodė puikiai. Nesislapstydama už kieno nors nugarų, pati prieš kameras išdėstė intymias menstruacinio ciklo detales. Kalbėjo emocingai, tačiau be pykčio. Pribloškiantis išsamumas pelnė žurnalistų simpatijas, kurios bus itin svarbios, formuojant palankų visuomenės požiūrį šioje istorijoje.

Pirmasis išbandymas įveiktas. Jeigu kiti žaviosios maratonininkės ir jos trenerio seansai bus tokie pat įtikinami, galime tikėtis išvengti juodžiausio scenarijaus. Ekrane svarbiau ne ką pasakai, o kaip atrodai. Priekabius Federacijos ir Antidopingo agentūros kaltintojus apžavėti pasiaiškinimo tonu nebus taip paprasta. Jiems labiau rūpės turinys, taigi padėkime sportininkei paruošti namų darbus.

Živilė pasakė, kad normą viršijusio testosterono santykio su epitestosteronu (T/E) priežastis – sutrikęs mėnesinių ciklas ir jam reguliuoti prieš varžybas išgertas „Dufastonas“. Iš šio teiginio darau porą svarbių išvadų.

Pirmoji – kontrolieriai neaptiko jos kraujyje ir net šlapime jokios draudžiamos medžiagos. Minėtasis hormonų santykis yra svarbus indikatorius, ieškant dopingo. Užfiksavus nukrypimą nuo normos, įtariama, kad sportininkas piktnaudžiavo steroidais ir jų ieškoma šiuolaikiniais dujų chromatografijos – masės spektrometrijos metodais. Suradus, pateikiamas kaltinimas, vartojus konkretų uždraustą preparatą. Šiuo atveju to negirdėti. Tai reiškia, kad kaltintojai arba neišsiduoda, atradę sintetinę molekulę, arba remiasi vien prielaida, kad hormonų santykis negalėjo pasikeisti natūraliai.

Antroji – vaistai „Duphaston“ (Dydrogesteronum) neįtraukti į Antidopingo agentūros draudžiamų preparatų sąrašą. Net jeigu Ž.Balčiūnaitė, pateikdama mėginį Barselonoje, oficialiai nenurodė juos vartojusi varžybų metu, tai nėra mirtina nuodėmė.

Žodžiu – geros naujienos. Kad per anksti nepultume į euforiją, pasidairykime, už kokių povandeninių rifų gali užkliūti čempionė ir jos treneris, laikydamiesi šios linijos.

Svarbiausias klausimas: ar galėjo tas „Dufastonas“ paveikti testosterono lygį organizme? Kiek žinau – ne, tačiau reikėtų kompetentingos endokrinologo nuomonės. Teigiamas atsakymas atskleistų akivaizdžią spragą antidopingo sistemoje.

Kitas klausimas: koks gi tas indikacinių hormonų santykis, aptiktas bėgikės mėginyje? Živilė sakė, kad 3,3. Labai keista, nes toks dydis yra dar legalus, nors ne visai normalus. Įprastas T/E santykis lygus vienetui, bet dėl įvairių natūralių veiksnių jis toleruojamas iki 4. Tik viršijus šią ribą, imama tirti, ar nebuvo poveikio iš išorės. Šiuo atveju kovotojai su dopingu neturėtų pykti.

Palaukime atsakymų. O kol kas bėgikės treneriui nederėtų kartoti, kad „padidintas testosterono kiekis ištvermės sporto šakose įtakos beveik neturi“. Šis hormonas ir jo gaminimąsi skatinantys vaistai - dažna stajerių diskvalifikacijos priežastis. Ilgų nuotolių bėgikai ir bėgikės ne sykį pagauti piktnaudžiavę vyriškais hormonais, kad pagreitintų atsigavimą sunkiose stovyklose ir galėtų vėl treniruotis maksimaliais krūviais.

Vienas garsiausių skandalų privertė baigti karjerą buvusią Kinijos maratono lyderę Sun Yingjie. 2005-aisiais pakliuvusiai su teigiamu androsterono testu olimpinei kinų vilčiai nepadėjo išsisukti net buvusios komandos draugės prisipažinimas, esą ji įšvirkštusi draudžiamo hormono į Sun Yingjie gėrimą.

Šis pavyzdys primena, kaip sunku išvengti antidopingo teismo rūstybės, kai kontrolieriai aptinka nešvarų mėginį. Pasiguoskime, kad sėkmingai apsigynusių sportininkų atvejai lieka nepaviešinti, ir palinkėkime Ž.Balčiūnaitei su R.Sausaičiu stiprybės ir sėkmės.

O ne! Tebūnie tai tik slogus sapnas...

Atsitiko tai, ko net nesvarstėme. Teigiamas Ž.Balčiūnaitės dopingo testas po pergalės Barselonoje. Jau buvome patikėję, kad tokie rūpesčiai mums – gili senovė. R.Ubartas, R.Drazdauskaitė… kada tai buvo? Tyčiojomės iš R.Fazekašo bei A.Annuso, iš aukšto šnairavome į rusų ir baltarusių diskvalifikacijas, kol sulaukėme dūrio į skaudžiausią vietą.

Živilė kaltinama vartojusi steroidą, stimuliavusį testosterono gaminimąsi organizme. Klasikinė moterų pagunda – vyriški hormonai, apie tai rašiau dar senajame lauke prieš porą metų.

Atsitokėję nuo pirminio šoko, ruošdamiesi blogiausiam ir tikėdamiesi geriausio scenarijaus, paspėliokime, kokie galimi šitos blogos žinios, kol kas skambančios kaip klaikus Helovyno sapnas, paaiškinimai. Kiek besvarstytume, turime rinktis iš keturių pagrindinių versijų.

Pirmoji: Živilės organizmas – ypatingas. Kiekvienas maratono bėgikas šiek tiek primena ateivį iš kitos galaktikos, o ji - Europos čempionė. Ši coliukė tiesiog turi neįprastai daug prigimtinės dvasinės ir fizinės jėgos bei ištvermės, o kokie ten hormonai dėl to kaip susimaišė – tegu tiria akademikai ir Nobelio laureatai. Mokslininkai išanalizuos, o advokatai įrodys teisybę.

Antroji: nešvari konkurencija. Viską sukūrė pavydūs rusai, niekada nieko nelaimintys jokiuose maratono čempionatuose. Prižadėjo V.Putinui parvežti N.Julamanovos auksą, o čia lietuvaitė – šmaukšt, ir nunešė iš panosės. Teko įjungti tamsiąsias savo žvalgybas. Prisidėjo trečioje vietoje likusios italės “cosa nostra”. Ketvirtosios ukrainietės tautiečiai įtikino S.Bubką (tarptautinės federacijos viceprezidentą), spustelėti laboratoriją ir antidopingo agentūrą. Šitaip surėmę pečius, nupiešė fiktyvias pažymas.

Trečioji: apmaudi klaida. Viešėdama kur nors už Atlanto, mūsų čempionė be jokio recepto nusipirko brangių naujausios kartos papildų, žadančių padėti atgauti jėgas po nežmoniškų krūvių. Jų etiketėse apie steroidus – nė žodžio, vien natūralios augalinės ekologiškos medžiagos. Tik kaina įtartinai aukšta. Gal neatsakingas gamintojas neišplovė kubilo, kuriame prieš tai maišė mišinį galiūnų čempionato dalyviams?

Ketvirtoji: moteriška trenerio silpnybė. Nusibodo pralaimėti, atėjo laikas mums būti pirmiems ir tikslas pateisino visas priemones. Kodėl P.Radcliffe galima, o mums ne?

Kaip ten bebuvę, dabar Živilei reikės pačiai atlaikyti visą teisinį ir bulvarinį procesą. Po liaupsių ir fanfarų, teks pasimaudyti purve ir pasiklausyti užgauliojimų. Užsigrūdinusiai asmenybei vėl pagelbės šeima, draugai, plieniniai nervai ir ... humoro jausmas. Nebeliko laiko viešųjų ryšių strategijai kurti: aštrus kontrapuolimas, aklas neigimas ar ašaringa išpažintis? Iš esmės – jokio skirtumo. Norint išsklaidyti juodus kerus ir užbaigti šią istoriją iškelta galva, tėra viena išeitis: laimėti maratono auksą kitame Europos čempionate Ciuriche 2014-aisiais su švariais mėginiais.

Žinome, kad ji tai gali.

Lietuviško rudens taurė

Nesulaukęs palaikymo iš ultrininkų, Almiras Kavaliauskas šiemet paaukojo jau beveik tradiciniu tapusį Žiežmarių 6 valandų bėgimą. Akylosios Vilniaus stebėjimo sistemos vakar užfiksavo ultra bėgikų dvasinį lyderį Aidą Ardzijauską, sukantį pasiruošimo 100 km Pasaulio čempionatui ratus rudeniniame Vingio parke, kai labiau tradicinės orientacijos mėgėjai susirinko į antrąjį pusmaratonio handikapą Rumšiškėse.

Žodį „pusmaratonis“ kalbininkai palaimino. Su „handikapu“ gali būti vargų. Šis terminas gimė iš angliško XVII a. stalo žaidimo „hand – in – cap“ (liet. „duok šen į kepurę“) pavadinimo. Lituanizuoti tokią egzotišką senieną padės nebent be jos nė vieneriose varžybose neapsieinančių golfininkų lazdos ir pinigai.

Handikapo principas, teoriškai silpnesniems veteranams, jaunikliams ir moterims išbėgant anksčiau už vyrus pačiame jėgų žydėjime, reikalauja ypatingo teisėjų susiklausymo ir geležinės dalyvių drausmės starto zonoje. Almirui ir jo komandai didesnių sunkumų dėl to nekilo: Vytautas Gražys ir kiti, nesuskubę į savo grupeles, išbėgo vėliau, patys atsisakę priklausiusios „foros“.

Ypatinga trasa vadinasi „Per Lietuvą“. Iš tiesų teko skuosti per miškus ir klonius, kopti į stačias kalvas ir žvelgti į gilias marias. Tik negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad bėgu per tikrą, ne metaforišką Lietuvą: vėtros nusiaubti beržynai, ožka prie suklypusios varguolių trobelės, holokausto aukų paminklas ir už ženklo "ekspozicijos pabaiga" kylančios modernios kažkokių administracijos valdovų rūmų statybos.

Pats liaudies buities muziejus puikiai sukuria šiuolaikinės mūsų valstybės paveikslą. Viskas remiasi sovietine praeitimi – ekspozicija, be kita ko, siekė parodyti, kaip žiauriai skurdo išnaudojami valstiečiai smetoniškoje respublikoje. Reikia „blato“, kad įvažiuotum į teritoriją automobiliu, nors nedaug trūksta, kad aikštelė svetingai priimtų eilinių lankytojų mašinas. Ant bažnyčios tvoros kabantis skydas skelbia, kad miestelyje pluša pagal ypatingus konkurso kriterijus atrinkti statybininkai. Patekti vidun leidžiama tik su bilietu, nors tie trys litai, spėju, nepadeda įstaigai nulipti nuo biudžeto sprando.

Ir svarbiausia išvada: atgaivinti, prikelti tokią „lietuvą“ šurmuliui pajėgia tik privati „Viadraus“ iniciatyva ir naivuoliškas Almiro entuziazmas.

Nidos pusmaratonis – pavyzdinė tradicija

Galimybė bobų vasaros savaitgalį apsilankyti Nidoje – likimo dovana, o tokiu oru nubėgti pusmaratonį gražiausiame Lietuvos pajūrio kampelyje – metų įvykis.

Aurelijus Armonavičius su būriu kitų gerų žmonių šiandien jau vienuoliktą kartą pakvietė bėgikus pasivaržyti ir svetingai jais pasirūpino. Patirtis su nuoširdžiu entuziazmu – galingas derinys, garantuojantis renginio kokybę. Kas yra kokybė? Tai dalyvių saugumas ir gebėjimas atsiliepti į jų lūkesčius. Šiuo atžvilgiu bėgimas Nidoje vargiai rastų šalyje lygių varžovų pastarąjį sezoną.

Rengėjai nesipuikuodami protingai ir taupiai užtikrino, kad atvykusius bėgti svečius nudžiugintų svarbiausi dalykai: sklandi registracija, numerių dalybos, kruopščiai išmatuota ir pakankamai saugiai valdoma trasa, galimybė atsigaivinti ir nusiprausti, pagalba susirandant nakvynę ir atleidimas nuo įvažiavimo mokesčio, originalūs atminimo puodeliai, koncertas ir vakaronė, o tiems, kas to nusipelnė – dar ir prizai. Nenuostabu, kad energingiems šeimininkams padėjo pati gamta, skirdama šeštadieniui pasakišką orą.

Atskiro pagyrimo nusipelno Romo Beržinsko vadovaujami teisėjai. Jų komanda parodė, kaip be jokių mikroschemų, vien tik išmanymu, susikaupimu ir prakaitu galima tiksliai sužiūrėti šimto aštuoniolikos sportininkų ir mėgėjų rezultatus, suskirstyti juos pagal amžiaus kriterijus ir čia pat paskelbti pranešimų lentoje bei internete.

Visai logiška, kad bendros pastangos atnešė rekordų. Abu naujieji Lietuvos pusmaratonio čempionai: Gytė Norgilienė ir Tomas Matijošius (nuotraukoje) įrašė naujus geriausius rezultatus kalvotoje Nidos trasoje. Moterys nuo šiol turės orientuotis į 1 val. 16 min. 47 sek., vyrai – į 1 val. 8 min. 15 sek.

Šia proga pasveikinęs Tomą, uždaviau jam trejetą klausimų.

Papasakok tiems, kas nebuvo Nidoje arba bėgo toli atsilikę, kaip klostėsi lyderių kova. Kokios laikeisi taktikos?

Taktiką šiandien buvau apsisprendęs vieną – bėgti nuo pat starto. Daugmaž pasižiūrėjau, kaip atrodo konkurentai, pajaučiau jų kvėpavimą ir atsiplėšiau maždaug po keturių kilometrų, nes tempas buvo didelis, o jėgų - jaučiau, yra pakankamai. Po dviejų ratų mačiau, kad atstumas nuo varžovų nėra didelis, bet laikosi. Aišku, sunkoka buvo, ketvirtajame rate skaudėjo po traumos gyjančią koją, bet bėgau pakankamai tolygiai ir laimėjau.

Akivaizdu, kad Nidoje tau bėgti patinka ir sekasi. Kokia čia paslaptis?

Galvoju, kad rudenį esu gimęs, tai rudenį ir sekasi. Kažkaip traukia ruduo.

Ką tau reiškia ši pergalė, kokia jos svarba visame laimėjimų sąraše?

Pergalė pakankamai svari. Rekordas – dar daugiau nei pergalė. Tikiuosi, ilgai išsilaikys.

Ačiū. Linkiu dar svaresnių pergalių ir rekordų.

VII-asis Vilniaus maratonas: po truputį augame

Vilniaus maratonas toliau ieško tikrojo veido. Prieš šešerius metus pirmąsyk sukvietęs porą šimtų užkietėjusių Lietuvos bėgimo fanatikų ir kelis nuotykių ieškotojus iš užsienio, vėliau renginys užsiaugino pusmaratonį, viliojo pasipinigauti svečius iš Baltarusijos ir mokėjo honorarus kenijiečiams.

Šį savaitgalį masiškiausias mūsų bėgimas prisistatė apaugęs krūva įvairiausių satelitinių rungčių ir virto tikra dviejų dienų miesto švente su neišvengiamais pop kultūros atributais. Gal būtent tai jį išgelbėjo nuo visiškos prapulties. Išvytas iš Gedimino prospekto ir Valakampių pušynų, nugrūstas į Neries paupį, maratonas bent jau išsaugojo prestižinę starto ir finišo vietą miesto širdyje.

Šiemet vėl išmėginome naują, keturių ratų, trasą. Šitaip sukti tomis pačiomis vietomis – skurdo būtinybė. Tik pažangūs didmiesčiai mėgaujasi prabanga, uždarydami svarbiausias gatves ir parodydami bėgikams savo grožybes be pasikartojimų. Risnoti vieno rato trasa – daug maloniau, tačiau šiandieninis Vilniaus sprendimas patiko žiūrovams, teisėjams ir... abejingiems varžyboms miestiečiams, kurie galėjo netrukdomi važinėtis savo reikalais.

Po finišo bėgimo maršrutą gyrė ir sostinės maratone debiutavęs Rolandas Kazlas. Dar jis atkreipė dėmesį, kad trasa neišėjo greita. Taip, asmeninius pasiekimus lengviau gerinti užsieniuose, bet iš Vilniaus reljefo išlaužti ką nors lygesnio nebūtų paprasta. Ankstesnieji variantai buvo dar kalvotesni.

Tie, kas laukė aukštesnių sportinių rezultatų, galėjo pasidžiaugti pusmaratoniu. Diana Lobačevskė pasiekė geriausią sezono laiką, Aurimas Skinulis, nors ir neturėdamas lygiaverčių varžovų, taip pat nudžiugino trenerį Dainių Virbicką.

Be svaresnių piniginių prizų vykusio Vilniaus maratono ir Lietuvos čempionato apdovanojimų pakylą pelnytai užėmė ištikimi jo dalyviai. Modesta Kaminskienė atsiėmė antrąjį aukščiausią trofėfų, o Tomas Venckūnas pabaigė rinkti visų prizinių taurių kolekciją. (Abu čempionai - nuotraukoje.)

Valanda vėlesnis startas, malonus oras ir, ko gero, stiprėjanti tradicija ištraukė iš namų daugiau vilniečių pasižiūrėti, kaip tai atrodo. Būdavo, bėgame tuščiomis gatvėmis kapų tyloje, palydimi vieno kito kreivo žvilgsnio, o šiandien iki soties prisiklausėme palaikančių plojimų ir šūksnių. Atrodo, maratoną gyvai pauostė daugiau miestiečių, negu per visus iki šiol vykusius bėgimus.

Aišku, draugiškumu mes tik iš lėto artėjame prie senosios Europos papročių. Mieli savanoriai labai daug nuveikė, kad dalyviai gautų visko, ko reikia. Vis dėlto svečiai iš kultūringesnių kraštų turėjo likti nustebę, kad maitinimo punktuose jiems niekas paslaugiai netiesė gėrimo stiklinaičių, finišo zonoje neužkabino ant kaklo medalio ir nepasiūlė padėti nusirišti čipų. Kita vertus, anuose maratonuose ir bėgikai suvokia, kad jiems padeda nuoširdūs, savo laiką aukojantys entuziastai, todėl laiko savaime suprantamu dalyku, prabėgdami jiems padėkoti.

Nepraleisiu nors šios progos tai padaryti. Ačiū visiems, sukūrusiems maratono šventę mano gimtajame mieste!

Didžiosios dienos belaukiant

Artėjantis sekmadienis daugeliui bėgimo mėgėjų yra Didysis. Maratonininkų gretas papildys koks šimtas naujokų, sėkmingai įveikusių Vilniaus iššūkį. Dar daugiau bendraminčių, nebe pirmą kartą stodami į startą, sieks asmeninių rekordų arba pasitenkins pusiniu malonumu iš pirmojo sostinės pusmaratonio.

Apie ką verta pagalvoti, kad lemiamas pasiruošimo etapas būtų sklandus, o visi planai taptų realybe? Štai keletas patarimų.

Treniruotės. Paskutinėmis dienomis neverta tikėtis pagerinti savo sportinės formos, tačiau visiškai atsisakyti bėgimo taip pat nebūtų teisinga. Pastarąją savaitę elkitės pagal iš anksto numatytą planą, jei tokį turite, bet laikykitės taisyklės: „kuo mažiau – tuo geriau“.

Tikrai svarbu nuoširdžiai atidirbti priešpaskutiniąją treniruotę penktadienį. Jos pagrindinis tikslas – išmėginti varžybų dienos aprangą. Vilkėkite ir avėkite lygiai taip, kaip ruošiatės atrodyti sekmadienį. Jei turite porą variantų skirtingiems orams, išbandykite abu. Nepamirškite pulsomačio, gertuvės (pilnos!), dėklo mobiliajam telefonui, raktams, diržo energetiniams želiukams, popierinių rankšluosčių, reklaminio raiščio ant kaktos ir viso kito, ką esate numatę pasiimti į trasą. Jei planuojate teptis kokiais tepalais, gerti papildų ar vyniotis elastiniais tvarsčiais, būtinai parepetuokite ir tai.

Su visa ekipiruote nepatingėkite nubėgti keleto kilometrų, tik daug lėčiau, negu taikysitės risnoti varžybų dieną. Turite jaustis absoliučiai patogiai. Jei varžysitės įdomiausio kostiumo konkurse, vienos tokios treniruotės nepakaks.

Šeštadienio pratybos galėtų būti skirtos paskutinėms abejonėms dėl to, kaip atrodysite trasoje, išsklaidyti, o taip pat kiek įsotinti organizmą deguonimi. Bus geriau, jei nesiekdami surinkti papildomo kilometražo, tiesiog 4 -6 kartus žvitriai pabėgėsite 400 metrų intervalus. Tempas – pagal savijautą, bet toks, kad pulsas pakiltų iki aerobinio lygmens, o plaučiai kaip reikiant prasivėdintų. Jei jaučiatės, kad norisi pailsėti prieš rytdienos startą, nieko neatsitiks, šio pasilakstymo atsisakius.

Miegas. Daugelis sportininkų prieš startą miega prastai. Tai normalu ir rezultatams neatsiliepia. Suplanuokite išsimiegoti naktį iš penktadienio į šeštadienį.

Mityba. Jei gyvenate ne iš bėgimo, svarbu paskutiniosiomis dienomis prieš startą maitintis kiek įmanoma įprasčiau. Ypač – šeštadienį. Gerkite daug vandens. Venkite naujų, egzotiškų patiekalų, riebaus, sunkiai virškinamo maisto. Neužsižaiskite su įsikrovimais. Jei starto išvakarėse jausitės sotūs, bet neapsunkę, energijos būsite sukaupę pakankamai.

Išvakarės. Visą atrinktą aprangos ir įrangos komplektą, įskaitant numerį ir čipą, susidėkite iš vakaro! Apsispręskite, kokiu tempu startuosite, ir griežtai prižadėkite sau jo neviršyti iki 30-ojo kilometro, kad ir kiek šventinio adrenalino trenktų į galvą po šūvio.

Varžybų rytas. Įprastai papusryčiaukite, išgerkite puodelį kavos. Auksinė taisyklė – iš anksto (prieš valandą) atvykti į starto vietą. Pakeliui būtinai paplanuokite, kaip švęsite būsimą pergalę ir duokite atitinkamus nurodymus namiškiams. Tai padės nukreipti mintis naudinga linkme ir sutaupys jėgų, kurių po finišo nebebus per daug.

Likus pusvalandžiui, oriai atstovėkite eilutę prie WC, iki soties atsigerkite.

Apšilimui užteks penkias – dešimt minučių pabėgioti labai lengva ristele. Remiantis naujausiomis apšilimo madų tendencijomis, tampytis prieš startą neverta.

Pasitikrinkite, ar teisingai įsivaizduojate trasą, maitinimo punktų ir WC išdėstymą. Nusižiūrėkite savo tempo vedlius, net jeigu neplanuojate visąlaik naudotis jų paslaugomis.

Pirmyn – savo medalio link!

Kartu su ja

Šiandieninė Vingio parku nuvingiavusi bėgimo šventė „Kartu su Ž.Balčiūnaite“ sukvietė mūsų mastais itin gausų dalyvių būrį. Vieni atėjo išsiilgę parankaus dešimties kilometrų nuotolio, kiti džiaugėsi sulaukę rudeniškų varžybų, treti atsivedė vaikus ir antrąsias puses išmėginti dešimtadalio maratono. Visi svajojo iš arti pamatyti Europos čempionę.

Renginys pavyko: muzika, kabrioletas, daug rožinių balionų, Prezidento ir Ministro Pirmininko sveikinimai, TV kameros ir laimingi finišavusiųjų veidai. Živilė sukosi kaip tikra šeimininkė, spėdama ir bėgti, ir fotografuotis, ir dalinti autografus, ir įteikti prizus. Net lietus nesugadino nuotaikos, mandagiai palaukęs apdovanojimų ceremonijos.

Visai kitaip sekėsi atvirajam Lietuvos 10 km bėgimo plentu čempionatui. Iš tikro jis neįvyko. Kaip gi kitaip pavadinsi situaciją, kai virš trisdešimties lyderių nubėgo ne numatytą ir preciziškai išmatuotą distanciją, o puskilometriu mažiau? Nieko nauja: po šiųmetinių fiasko Druskininkuose ir Alytuje pastaroji nesėkmė tik tęsia tradiciją, todėl kartoti bumbėjimų apie teisėjavimo vargus čia neketinu. Geriau tokias emocijas perteiktų tie sportininkai, kurie pagrįstai tikėjosi asmeninių rekordų arba buvo numatę finišuodami aplenkti varžovus.

Šis atvejis tragikomiškas tik tuo, kad idiotiškas trasos prižiūrėtojų nurodymas trumpinti kelią teko oficialaus čempionato dalyviams. Dar juokingiau, kad organizatoriai nusprendė elgtis, lyg viskas būtų pavykę kuo puikiausiai. Suprantu, kad gėda akcentuoti tokį savo neįgalumą valstybės vadovams ir užsienio svečiams, bet taip rizikuojama įklimpti dar giliau. Moterų plento čempione tapusi Diana Lobačevskė gali drąsiai ant savo diplomo prašyti Lietuvos rekordininkės šioje distancijoje Živilės Balčiūnaitės autografo. Tame LAF Prezidento parašo kopija patvirtintame dokumente nurodytas ir “10 km” nuotolis, ir visa minute geresnis už šalies rekordą Dianos laikas.

Kenijietį Cosmasą Kyevą aplenkęs vyrų bėgimo nugalėtojas Ilja Slavinskis turbūt pagalvojo, kad jo gimtojoje Baltarusijoje už tokį darbą kas nors ne tik visam laikui prarastų pareigas, bet ir laikinai netektų judėjimo laisvės.

Kartu su Živile visi pakovojome prieš krūties vėžį. Idėja - kilni, kova – reikalinga, vien tik priminti ligos pavadinimą yra prasmės. Keistokas tik sutapimas: šiandieniniame bėgime visuomenę su rožiniais kaspinais pasišovė šviesti kosmetikos pardavėjai, o po savaitės vyksiančiame Vilniaus maratone – žinomos politikės įstaiga. Na, bet gerų iniciatyvų, kaip ir bėgimo švenčių, mums niekad nebus per daug.

Kovinio svorio formulė

Ž.Balčiūnaitės pergalė Europos čempionate atėmė žadą daugeliui maratono žinovų, tačiau tikrieji orakulai viską puikiai numatė iš anksto. Jei šį straipsnį būčiau įkėlęs prieš mėnesį, ir save galėčiau pagrįstai priskirti tokiems. Bet vėl tas nelemtas spartietiškas „jei“...

Pastaruoju metu vis drąsiau kalbama apie maratonininkų rezultatų priklausomybę nuo kūno masės. Frank Horwill publikacijoje „Weight and performance“ („Svoris ir rezultatas“) cituoja Dr. George Sheehah sakant: „Norite laimėti – numeskite svorio“. Anot jo, kuo ilgesniame nuotolyje varžomasi, tuo svarbiau, kad sportininko masė būtų nukrypusi nulio link.

Suprantama, organizmo svoris priklauso ne tik nuo riebalų kiekio, bet ir nuo ūgio, todėl teisūs tie, kas teigia, jog svarbiausia – teisingas ūgio ir svorio santykis. Tame pačiame straipsnyje siūloma, kaip jį apskaičiuoti vidutiniam fiziškai neaktyviam individui.

Vyrui skiriama 56,2 kg pirmoms penkioms ūgio pėdoms – 1,524 m ir kiekvienam kitam coliui (2,5cm) pridedama dar po 2,296 kg.

1,524 m ūgio moterims leidžiama sverti 45,3kg, pridedant po 2,268 kg už kiekvienus kitus 2,5 cm.

Bėgikams šie vidurkiai koreguojami taip: sprinteriai turėtų sverti 2,5 %, barjerininkai (100 – 400m) – 6%, vidutinių nuotolių specialistai (800 – 10 000m) – 12%, o ilgųjų distancijų ( nuo 15 km) asai – 15% mažiau.

Pažvelgus į šio rašinio iliustraciją, net plika eksperto akimi matyti, kad lietuviškoji coliukė lyderių grupėje yra tarp smulkiausiųjų. Gaila, kad nuotraukos autoriui geriau sekėsi fotografuoti negu kalbinti čempionę, nes jos paminėti kilogramus nusakantys skaičiai liko nepatikslinti – negali būti, kad distancijoje Živilė neteko 7 procentų masės.

Aptikti patikimų duomenų apie kitų bėgikių svorį nepavyko, bet IAAF statistika teigia, kad tuo momentu grupę vedusi olimpinė vicečempionė ir pasaulio eksčempionė Lidia Simon sveria 44 kg. Nors ir atletiškai raumeninga, Ž.Balčiūnaitė (1,57m) atrodo gerokai lengvesnė, taigi labai panašu, kad savo kovinį svorį ji apsiskaičiavo tiksliai pagal aukščiau minėtą formulę: (45,3 + 2x2,268) – 15% = 42,36 kg!

Dabar prisiminkime, kad Barselonoje buvo ne šiaip sau, o kaip reikiant karšta. Tokiu oru taisyklė „lengvesnė – greitesnė“ tampa auksinė. Ross Tucker ir Jonathan Dugas savo tinklaraštyje „The Science of Sport“ („Sporto mokslas) pataria lažybų mėgėjams: jei maratonas vyksta karštyje, pirmiausia atsirinkite iš starto protokolo kelis lengviausius bėgikus ir statykite už stipriausią iš jų.

Minėti vaikinai išnagrinėjo Pekino žaidynių vyrų maratono dienos oro sąlygas ir įrodinėja, kad grynai dėl kūno perkaitimo 60 kg sveriančiam vyrui maratono rezultato riba tąkart buvo 2:10:20, o 70-ies kilogramų bėgikui - 2:18:22. Skuosdami dar greitesniais tempais, jie būtų turėję pasitraukti nebaigę distancijos. Nugalėtojas Sammy Wanjiru svėrė 51 kg ir finišavo su Olimpiniu rekordu – 2:06:32. Jo teorinė riba buvo 2:05:45. Pats lengviausias dalyvis, tik 50 kg svėręs Tsegay Kebede, atbėgo trečias. Antras liko marokietis Jaouad Gharib su 56 kg.

Tokius atradimus patvirtina Paulos Radcliffe (1,73 m ir 54 kg) istorija. Fenomenalų pasaulio rekordą ji pasiekė Londono vėsumoje, triumfavo Niujorko žvarboje, bet neišlaikė tempo Atėnų ir Pekino karščiuose.

Maratonas nėra lieknėjimo varžybos, o per mažas svoris bėgikui - dar didesnė bėda už perteklinį puskilogramį. Tačiau kai pergalei svarbi kiekviena smulkmena, legaliomis priemonėmis sugebėti pasiekti tokią kūno skulptūrą, kokią parodė Ž.Balčiūnaitė Barselonoje – aukščiausia klasė.

Tapti kitokiu

Šiame straipsnyje noriu papasakoti tiems, kuriems įdomu, kaip aš oficialiai tapau „Ironman‘u“. Prieš trejus metus buvau eilinis pilietis, gyvenęs „ant sofos“, tačiau po vieno autoįvykio kažkas manyje apsivertė. Pasaulis nušvito kitomis spalvomis, ir nusprendžiau, kad reikia iš esmės viską keisti. Nubėgti Vilniaus maratoną pasirodė gana įdomi mintis, nors tuo metu vargiai tegalėjau įveikti 500 m bėgte. Tačiau pasiieškojęs apie bėgimą informacijos internete, pasiėmęs kažkokį planiuką, kovo mėnesį pirmąkart savo gyvenime išėjau laukan bėgioti, o 2008 metų rugsėjį jau stovėjau Vilniaus maratono starte.

Maratoną tąkart nubėgau per 03:37, tačiau tikrai ne laikas buvo svarbiausia. Pati nuotaika, savijauta kažko, kam taip ilgai ruošeisi (tuo metu man 6 mėn. pasiruošimo atrodė beprotiškai ilgas tarpas) dar ilgai maloniai glostė savimeilę, tačiau greitai viską užpildė pomaratoninė tuštuma – o kas dabar?

Ir vėlgi, tame pačiame internete sužinojau apie Ironman varžybas. Prisižiūrėjau įvairiausių video – varžybos atrodė mažų mažiausiai antžmogiškos... Maratonas, palyginus su Ironman distancija, atrodė kaip pasivaikščiojimas parke... Kaip tik man!

Trumpai apie Ironman varžybas. Pirmąkart idėja jas surengti kilo 1977 metais Havajuose. Ilgai besitęsiantį ginčą, kas pasaulyje geriausi atletai – dviratininkai, plaukikai ar bėgikai, nuspresta išsiaiškinti vienose varžybose – į jas apjungti Waikiki plaukimo maratoną (3.8 km), Oahu dviračių lenktynes (180 km – paprastai jos trukdavo 2 dienas) ir Honolulu maratoną (42.195 km). Tada laimėjo Tomas Warrenas, užtrukęs 11:15h, iš viso susirinko 15 dalyvių.

Šiandien Ironman laikomos vienomis prestižiškiausių ištvermės varžybų pasaulyje. Trasa visada parenkama tokia, kad nebūtų per lengva – karštis, kalnai. Tačiau dalyvių niekada netrūksta. Registracija paprastai tetrunka keletą savaičių, ji baigiasi, likus metams laiko iki paties renginio. 2000-aisiais triatlonas, tiesa, trumpesne distancija, buvo įtrauktas į olimpinių sporto šakų sarašą.

Apsisprendęs leistis į šią “kelionę”, pradėjau aktyviai domėtis triatlonu. Žinojau, kad savarankiškai pabėgioti nebeužteks, nes plaukti praktiškai nemokėjau, apie dviračių sportą supratimo daug taipogi neturėjau. Susipažinau su triatlono sporto šakos negausiais atstovais Lietuvoje, pradėjau reguliariai treniruotis, dalyvauti įvairiose trumpesnio nuotolio triatlono varžybose. Pirmais metais buvau sau išsikėlęs uždavinį susipažinti su triatlonu, perprasti jo technines puses, išmokti plaukti...

Antrais metais jau galėjau drąsiai save vadinti sportininku. Namie puikavosi medaliai, plaukimas pradėjo panašėti į sportinį, 10-14 treniruočių per savaitę nebeatrodė kažkas nerealaus – tiesiog dar viena “darbinė savaitė”. 2009-ų metų rugsėjį nusipirkau registraciją į Ironman varžybas Vokietijoje, Bavarijoje, Regensburge, 2010-iems metams.

Dar vieni metai prakaito, bėgimo krosai žiemą prie -20c, dviračio mynimas namie ant staklių, ir laikas nepastebimai bėgo, artėjo ta diena. Žinoma, keliais sakiniais tų keleto metų prakaito nenupasakosi.. Buvo visko – ir traumų, ir skausmo, ir nevilties, bet visad pavykdavo atsistoti. Kartais pačiam, kartais savo gyvenimo draugės padedamam.

Birželio pabaigoje, likus tik mėnėsiui iki gyvenimo starto, dar dalyvavau Lietuvos čempionate, kur pavyko iškovoti titulą. Tiesa, ne be pasekmių... Lyg tyčia, stipriausioji mano pusė - bėgimas, pradėjo šlubuoti – po čempionato gavau kojos traumą, ir visiškai nebegalėjau bėgioti. Nieko kito nebeliko, tik su tuo susitaikyti, plaukti, minti dviratį, ir tikėtis geriausio...

Iki starto likus keturioms dienoms, išvykome į Vokietiją. Mintys ištisai sukosi tik apie koją – kaip bėgsiu, jeigu net eidamas šlubuoju? O ir sportbačių jau mėnesį neavėjau...

Apie pačias varžybas. Regensburgas yra vienas seniausių Vokietijos miestų, visas jo senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo apsaugos programą. Plaukimo trasa gan paini: aplink plūdurus gana nedideliame karjere. Dviračių trasa – du ratai po 90 km, įkalnių – 60 km. Bėgimo trasa – 4 ratai miesto centre, senamiestyje. Nors starto mokestis tikrai nemažas (380 eurų), tačiau servisas ir varžybos – aukščiausio lygio. Praktiškai kiekvienam dalyviui buvo vos ne po asmeninį padėjėją, kuris nešdavo tau daiktus, pripūsdavo padangas, surinkdavo drabužius. Varžybas filmavo 3 malūnsparniai, dviračių trasoj ištisai zujo teisėjai bei trasos policija ant motociklų. Prieš varžybas – “pasta party”, valgyk kiek lenda, gerk alaus į valias. Po varžybų – dušai, masažas, maistas, kitą dieną – apdovanojimų ceremonijoj vėlgi, karštas maistas, gėrimai. Minios žmonių trasoje skleidė beprotišką triukšmą, atrodė jog esi vos ne “Tour de France”... Dalyvių buvo 2500, iš 54 šalių.

Varžybos prasidėjo 3.8 km plaukimu vietiniame karjere 7 val. ryto. Kadangi plaukimas visad buvo mano silpniausia rungtis, tikrai jaudinausi, kaip reiks plaukti šitoje “baloje” kartu su kitais 2500 dalyvių. Tačiau vaizduotėje jau daugybę kartų buvau apžvelgęs visus įmanomus scenarijus, tad sekėsi tikrai neblogai. Ne kartą užvožė ir man, ir aš kažkam, tad plaukimas buvo tikrąja ta žodžio prasme kova už būvį – sustosi, visa banda lips ant tavęs, ir nuskęsti tikrai nėra taip jau sudėtinga. Iš vandens išlipau daug anksčiau nei planavau aš, ir mane lydėjusi trenerė, bei draugai. 01:12:57. Todėl nieks manęs išlipančio taip ir nepamatė.

180 km dviračio rungties bijojau mažiausiai, tiesiog kėliau sau kelis pagrindinius uždavinius : 1) nenugriūti; 2) negauti baudos už draftinimą – sėdėjimą kito dviratininko oro maiše; 3) reguliariai maitintis pagal grafiką; 4) nepersistengti – prisiminti apie laukiantį maratoną. Kadangi trasa tikrai nebuvo lygi, kiekviename rate įkalnė truko 30 km, vietomis atkarpos su 10 % įkalne, akivaizdu, kad nuo tų kalnų reikėjo ir leistis... O tokiems nusileidimams nebuvau psichologiškai pasiruošęs, nes Lietuvoje tiesiog neturime tokių sąlygų, kur taip treniruotis... Tad pirmajame rate laikas nuo laiko teko stabdyti, nes nėra jauku nuo kalno leistis 80 km/h, jei to nesi daręs reguliariai... Taip pat, šioks toks nesusipratimas įvyko, kai mano palaikymo komandai dėl uždarytų kelių nepavyko laiku nusigauti į maitinimo punktą, kuriame leidžiama perduoti maistą sportininkams, tad 40 kilometrų buvau likęs be vandens ir maisto. Kitame punkte nusprendžiau nerizikuoti ir pradėjau maitintis varžybų organizatorių želiais ir izotoniniais gėrimais.

Maratoną pradėjau šiek tiek pasilpęs – jaučiau to 40 km „tuščio“ važiavimo pasekmes. Tad iškart pradėjau maitintis. Taip pat nežinojau, nei kaip reaguos koja, nei organizmas, nematęs bėgimo daugiau negu mėnesį laiko. Tačiau gerai vienas draugas sakė: koją tau, maratoną bėgant, mažiausiai skaudės... Diena buvo karšta, 32c šilumos, ir jei ne minios žmonių, tiesiog nerealiai palaikančių atletus, vargu ar bučiau pabaigęs trasą. Protarpiais maitinimo punktuose valgiau netgi tortą – pamenu pradžioje juokiausi – kas gi valgys tortą bėgdamas. Taip pat pagaliau po ilgos pertraukos pamačiau savus, tai įkvėpė, ir davė jėgų.

Apskritai, bėgimu savo to šliaužimo nedrįsčiau vadinti... Tai daugiau buvo ėjimas su bėgimo proveržiais... Vis dėlto maratoną šiandien, manau, esu tikrai pajėgus bėgti „iš 3 valandų“. Na, bet kažkaip praėjo tos 04:50, ir pamatęs finišą, išdidžiai bėgdamas, kirtau liniją. Bendras laikas – 12:39. Vieta – 1047.

Paskui - medaliai, malonūs siurprizai, alus ir miegas.

Kolega Laurynas, kuris yra profesionalus triatlonininkas, dėjo nemažai vilčių į šias varžybas, tačiau koją pakišo startas – po šūvio, kažkas alkūne taip trenkė į kojos raumenį, kad visą plaukimą teko plaukti tik rankų pagalba, o po plaukimo medikai nenorėjo leisti jam tęsti varžybų. Tačiau po valandos masažų ir šaldymo, koja pradėjo judėti, ir jis sėdo ant dviračio. Jau antrame rate pamačiau jį pralekiantį. Atrasti jėgų ir stiprybės tęsti ir baigti varžybas po tokio starto - išties įkvepia.

Matyt kad ir vėl vidinis „aš“ ieškos naujų iššūkių, tik gal jau nebe sporte, tačiau sportas vis tiek liks greta – ką išmoksti, ant pečių nešioti nebereikia.

Standartinis mano aplinkos žmonių klausimas man dabar yra „o kas toliau?“. „Kam tau to reikėjo?“. Tikriausiai reikėjo dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių žmonės lipa į kalnus, plaukia per vandenynus. Tik savo galimybių ribose taip gerai galima pažvelgti į save. Manau tikrai nesuklysiu pasakęs, kad šis mano pasiekimas pakeitė mane iš esmės – suformavo naują požiūrį į įvairius gyvenimo dalykus, atsirado naujos vertybės. Supratau, kaip svarbu yra artimųjų pagalba, ir tikriausiai svarbiausia, supratau, kad „impossible is nothing“. Net ir tolimiausi tikslai pasiekiami nuosekliu darbu, tik svarbiausia - tikėti pačiu savimi.

Vytautas Kaziukonis
Nuotrauka iš autoriaus asmeninio albumo

Čempioniškas Živilės pabėgimas

Europos čempionato maratono trasa suko keturis ratus miesto centre. Mes, sirgaliai, patyrėme dvi su puse valandos trukusią ekstazę, suspėdami bent dešimtį kartų paskanduoti būsimai nugalėtojai Ž.Balčiūnaitei bei už Lietuvos komandą bėgusioms R.Drazdauskaitei ir R.Kergytei.

Visos ligšiolinės lietuviško maratono istorijos kulminaciją stebėjome ties 28-ojo kilometro žyma, kur treneris R.Sausaitis paragino Živilę atsiplėšti nuo varžovių ir žymiausioji mūsų stajerė spurtavo savo triumfo link. Už keturių kilometrų pamatėme ją, išdidžiai lydimą motociklininkų, prabėgančią po Triumfo arka puse minutės anksčiau už artimiausią persekiotojų grupelę. Trisdešimties laipsnių karščio saulėkaitoje persvara tik didėjo ir dar prieš finišo liniją pasiekė minutę, atskyrusią auksą nuo sidabro.

Olimpinis Barselonos stadionas pastatytas ant kalvos. Į vakarines varžybas suėję žiūrovai ovacijomis pagerbė čempionę ir išklausė Tautiškos giesmės per apdovanojimo ceremoniją. Netrukus Živilė jau maloniai leido palaikyti aukščiausios prabos medalį su vardiniu įrašu ir atsakė į kelis klausimus.

Po pergalės jau bendravai su žurnalistais. Koks buvo dažniausia užduodamas klausimas?

Buvo labai karšta, tai visi klausinėjo, kaip susitvarkiau su oru.

Ne visi žino, kad mėgsti varžytis kaitroje, kaip ir ne visi atsimena, kad jau esi laimėjusi Ispanijoje, Valensijos maratone 2004-aisiais. Kaip viskas atrodė anuomet?

Tada tiesiog dariau treniruotę, panašiai, kaip šiemet Sevilijos maratone. Pamenu buvo viena portugalė, planavusi bėgti per 2.27, bet ją pasigavau. Labai neskubėjau, dar ir į tualetą užbėgau. Kai treniruojiesi, nėra kur labai skubėti.

Ar šiandien pastebėjai susistumdymą pirmajame kilometre, kai griuvo švedė L.Gavelin?

Ne.

Tai gerai, nes prieš ketverius metus Geteborge nukentėjai...

Tada pakrito man po kojomis. Ir šiandien daug makalavosi, maišėsi, bet nesunkiai pastumdavau, turiu daugiau raumenų masės. Mokyklą baigiau su 38 kg, o kai atsirado raumenų, iškart pasunkėjau. Šiandien išėjau į trasą 46-ių, baigiau - 43-jų kilogramų svorio.

Ar turėjai tokių atakų, kokią parodei šiandien, patirties?

Ne. Man daugkart treneris kalė, J.Prokopčuka nemažai patarė, kad turiu taip daryti. Kartu treniravomės, žiemą ji man padėjo, balandį – aš jai.

Kaip pasiryžai pabėgti nuo kitų?

Labai nustebino, kai treneris planuose parašė „Pirma vieta“. Kitas dalykas – buvome sutarę, ką turiu daryti, tik laukiau jo nurodymo, kada. Svarbiausia - ausys buvo pakabintos, nesidairiau, tik ausis buvau įjungusi ir išgirdau: „Laikas!“ Pati nepajutau, kaip išbėgau iš grupės, kaip užhipnotizuota šiandien buvau.

Treneris pakeitė treniruočių metodikas, labai daug vaikė mane vieną, padėdamas tik pabaigoje. Sakydavo: „Turi išmokti viena bėgti.“ Kriokdavau, varydavau iki nukritimo, neįvykdydavau užduočių, kalnuose pulsas aukštas būdavo... Bet tai davė efektą.
Man jau prieš trenerį buvo gėda, norėjau, kad jis pasidžiaugtų.

Ar finišuodama žinojai, kad turi minutę atsargos?

Ne. Vis bandžiau pasižiūrėti, ar jos greitėja, ar ne. Saugojausi, žinojau, kad tik iš toliau galiu pabėgti.

Ačiū už pokalbį, už pergalę ir už pabėgimą – gražiausia, ką gali išvysti maratono sirgaliai.

Keturiasdešimtmečio pavyzdys

Jeigu jūsų treniruočių planus sujaukė kaitra, imkite pavyzdį iš Dariaus Jurgaičio, šiandien apie vidurdienį užbaigusio bėgimą Joniškis – Vilnius ir pučiamųjų orkestru pasveikinto prie savo namų Vilniuje. Atbėgdamas iš gimtinės į dabartinę rezidenciją, Darius pažymėjo savo keturiasdešimtmetį. Išbėgęs iš tėviškės liepos 20-ąją, savo gimimo dieną, jis sukorė apie 245 kilometrus, kelyje sugaišęs tris paras ir aštuonias valandas.

Pirmąsias dvi dienas judėdamas visiškai vienas, įveikė apie 130 km. Vengdamas karščio, keldavosi anksti ir startuodavo 4-5 valandą ryto. Bėgo savo tempu, sugalvodamas, kuomet ir už ką pasiskatinti ėjimo intarpais. Vakarais sutartose vietose jubiliatą pasitikdavo palaikymo komandos su karšta vakariene, minkštu čiužinuku ir masažo paslaugomis.

Vakar, trečiąjį kelionės rytą, nuo Lėno ežero palydėti Dariaus galelį kelio prisijungėme ketvertas klubiečių. Drauge nubėgta 33 km ilgio maršruto atkarpa iki Ukmergės centro visiems lydintiesiems atskleidė naujų mėgstamo užsiėmimo spalvų. Permiegojus iki kokių keturių valandų sutrumpėjusią vasaros naktį po atviru dangumi, brėkštant išbėgti kaimo vieškeliu ir miglotoje pievoje įžiūrėti baltą arklį – stiprus įspūdis. Saulei pakilus, ėmė pulti sparvos, gyliai, akliai ir kitokie „bimbalai“. Netrikdomi nė menkiausio vėjo dvelksmo, kraugeriai spietėsi apie mūsų penketą ir vertė mojuoti kepuraitėmis ne į bėgimo taktą. Siaubas nuo minties, kas atsitiks sustojus, palaikė aukštą judėjimo spartą: kaimelis keitė kaimelį, vieškelis perėjo į asfaltą, ir dar gerokai iki vidudienio palikome pagrindinį herojų vien tik Aido Ardzijausko draugijoje.

Aidas palaikė Dariui kompaniją iki pat finišo, įbėgti į sostinę vėl prisijungė dar keli draugai. Greita ristele įveikęs Žveryno tiltą, keturiasdešimtmetis atrodė žvalus ir sveikas, kaip dera aktyviai sportuojančiam vyrui. Sugraudinęs artimuosius, priėmė sveikinimus, padėkojo draugams ir pakvietė kartu išlenkti po bokalą, pasistiprinti ant laužo keptomis vištų kulšelėmis. Nusiavęs istorinius sportbačius, sakė jaučiąs visus kūno raumenis ir patinusią čiurną, nors man yra tekę matyti daug šiurpiau atrodančių ultrinių pėdų.

Proginiai daugiadieniai bėgimai nėra naujiena. Visuomenininkai susitaria tai nubėgti Baltijos keliu iš Vilniaus į Taliną, tai apibėgti Lietuvą, tai parnešti „krauju aplaistytos žemės“ iš Griunvaldo mūšio lauko. Dariaus sumanymas žavus savo nepretenzingumu: jis nesiekė viešumos, nenorėjo nieko priminti, nustebinti ar įrodyti, nekėlė ekologinių, tautinių, religinių ar socialinių tikslų, nežadėjo rekordų. Žmogus sugalvojo, pasiruošė ir atbėgo, tuo pačiu pasiūlydamas gryną pavyzdį ir minčių tiems, kas yra subrendę priimti tokius ženklus.

Pirmasis Lietuvos pusmaratonis

Rugsėjo 12-ąją vėl rinksimės Katedros aikštėje į septintąjį Vilniaus maratoną. Galima be galo ginčytis, kuri distancija labiau veža, bet klasika lieka klasika. Nors kartą įveiktas 42 km 195 m nuotolis suteikia asmenybei naujos kokybės.

Ko gero, kiekvienam tokią kokybę užkabinusiajam yra pažįstamas egzistencinės tuštumos jausmas, apėmęs po kurio laiko nuo pirmojo sėkmingo magiškosios distancijos finišo. Esu maratonininkas, o kas toliau? Atsakymų daugybė. Galima tuo ir baigti bėgiko karjerą, ramiai mėgautis vidutinio statistinio piliečio gyvenimo būdu. Gali patraukti ultra nuotolių chemija su pavojais išeiti iš konvencinės orbitos visiems laikams. Bet dažniausias logiškas sprendimas yra toliau bėgioti ilgesnius ar trumpesnius nuotolius, kai svarbesnis jau nebe rezultatas, o procesas.

Procesui paįvairinti tinka pusės maratono distancija. Ji taipogi sukuria puikią progą prisiliesti prie rimtesnių ilgųjų nuotolių dar tik svajojantiems apie maratoną pradedantiesiems. Todėl jau penkerius metus greta pasiryžusiųjų nubėgti visą atstumą Vilniuje startuoja ir pusės maratono bėgikai.

Penktojo gimtadienio proga ši rungtis gaus įdomią dovaną – naują lietuvišką vardą. Šiemet startuos Vilniaus pusmaratonis. Organizatorių pastangomis ir kalbininkų palaiminimu pagaliau turėsime normalų linksniuojamą varžybų pavadinimą. Mėgėjai jau kuris laikas taip ir sakydavo, bet ant medalių iškalto „pusmaratonio“ matyti dar nėra tekę.

Net pavydu, kad šio unikalaus suvenyro turėsiu atsisakyti dėl ištikimybės tikrajam nuotoliui.

Kada bėgikui verta mautis ilgas kojines

Europą vargina šutra. Įkvėptas meteorologų, mėgstančių duoti uraganams ir viesulams skambius vardus, ją praminiau Anatolijaus dukterėčia Anurija (gr. - šlapimo neišsiskyrimas, nesišlapinimas). Patarimų, kaip atremti kaitros poveikį, padalijau iš anksto, todėl nenustebau, šįsyk sulaukęs laiško su lyg ir visai neatitinkančiu oro sąlygų klausimu: ar verta bėgant maratoną mūvėti ilgas kojines?

Pasidairęs po Lietuvos bėgimų fotogalerijas, aptikau keletą mėgėjų apsitempti suspaudžiančiomis blauzdas kojinėmis iki arba net aukščiau kelių. Nieko nuostabaus: pramonė gamina, prekyba siūlo, bėgikai nešioja. Kojinių mados tendencijos turi savo dėsnius. Bet ar tai kaip nors teigiamai veikia rezultatus?

Deja, neįrodyta. Reklaminiai išvedžiojimai, esą jos per veninę kraujo apytaką pagerina raumenų darbą ir mitybą, lieka nepagrįsti. 2007-aisiais Naujojo Orleano (JAV) sporto medikų sąskrydyje Pietų Afrikos Stelenbošo universiteto atstovai pristatė tyrimą, kuriuo neatrado jokių statistiškai patikimų kompresinių kojinių teigiamų įtakų įprastiems bėgimo efektyvumo rodikliams. Jas mūvėję tiriamieji neturėjo pranašumo prieš kontrolinę grupę, vertinant deguonies įsisavinimą raumenyse, jo apykaitą, širdies dažnį.

Išvados atitinka sveiko proto nuojautą. Nereikalinga apranga - bėgikui našta. Sportininko kūnas turėtų būti kuo lengvesnis, o visi jo priedai, įskaitant sportbačius, marškinėlius, kelnaites, kojinaites, pulsomačius, galvos apdangalus, numerius ir t.t., sverti tik tiek, kad gerai atliktų būtinas funkcijas.

Tai kodėl žmonės perka brangias blauzdines kojines ir apsitempia jas net per karščius? Atsakymas glūdi nemokslinėje sferoje: „Tiesiog patinka“. Taip atsakė šio tinklaraščio bendraautoris Ignas S., paklaustas, kam reklamavo aptariamą produktą, bėgdamas Comrades ultramaratoną. „Maratonui nereikia, bet ultra nuotoliuose su jomis jaučiuosi geriau“, - pridūrė prelegentas.

Su tokiu požiūriu nepasiginčysi. Visa, kas kelia nuotaiką ir didina ryžtą nemažinti tempo, yra prasminga. Jei žmogus mėgsta jausti aptemptas blauzdas ir tiki, kad kojinės padeda pulsuoti jo venoms, reiškia - taip ir yra.

Aukščiau minėtas tyrimas pateikė duomenų, kad suspaudžiančios aprangos dėvėjimas po bėgimo pagerino pieno rūgšties perdirbimą. Taigi, po finišo įsisprausti į aptemptą kombinezoną gal ir nebūtų kvaila: geresnis kraujo nutekėjimas venomis mažintų raumenų skaidulų sužeidimus ir pagreitintų atsigavimą. Ypač tai aktualu, jei po varginančių varžybų tingite pasivaikščioti. Tuomet, prieš ilgam sėdant užstalėn ar į tarpžemyninio skrydžio orlaivį, apsitempti nors blauzdines kojines net labai vertėtų.

Balatono bėgimo įspūdžiai Lietuvos bėgikų akimis

2009 m. kovo mėnesį, dalyvaudamas 6 val. bėgime Olandijoje, Šteine, išgirdau iš Almiro apie įdomų bėgimą aplink Balatono ežerą Vengrijoje. Bėgimo trasos ilgis apie 200 km. Ši informacija tarsi praslydo pro ausis, nes tuo metu atrodė fiziškai neįmanoma tiek nubėgti - informacija buvo nustumta į pasąmonės klodus kaip neįgyvendinama svajonė. Tačiau šiais metais paaiškėjo, kad svajonė nėra neįgyvendinama. Straipsnyje ir aprašau įspūdžius, patirtus ruošiantis ir dalyvaujant bėgime aplink Balatono ežerą Vengrijoje. Bėgime dalyvavo keli bėgikai iš Lietuvos, turintys solidžios ultra bėgimo patirties.

Išlydėti į bėgimą apie Balatono ežerą atvyko paslaptingasis Andrius, sporto medicinos gydytojas. Tai žmogus, subrandinęs mintį dalyvauti viename prestižiškiausių Vengrijos bėgimų aplink Balatono ežerą. Andrius trumpai papasakojo apie 2009 m. Ultra Trail The Lake District (Lakeland 100) . Tai 101 mylios (167 km) nepertraukiamas bėgimas kalnuose su kelių kilometrų aukščio pokyčiais. Orientacija - su GPS, trasoje lieki vienui vienas su gamtos stichija. Susižeidęs, pagalbą sau turi teikti pats. Tai bėgimas nuolat šlapiomis kojomis, sužalotomis rankomis, trūkstant miego. Bėgant merkiasi akys, o prigulus ant akmenų, užmigti nepavyksta. Orientacija naktį žymiai sunkesnė, tą gali paliudyti Radvilų žygio ,,extreem‘‘ rungties ir Lietuvos pėsčiųjų turistų 100 km žygių dalyviai. Bėgimas naktį kalnuose ypač sudėtingas. 101 mylių bėgimas kalnuose savo unikalumu prilygsta 1000 mylių bėgimui, kuriame dalyvavo Petras.

Pasiteiravus Aido, kodėl Andriaus žygdarbis nepristatytas internetinėje erdvėje, jis atsakė, kad Lietuvos lygumų bėgikai gali būti išgąsdinti tikroviškos informacijos apie Ultra Trail The Lake District (Lakeland 100), kai net pusė dalyvių nepasiekia finišo. 2009 09 12 Andrius pagerino Lietuvos bėgimo rekordą, 50 km nubėgdamas Upsaloje per 3:13:20. Ankstesnis rekordas priklausė Rimui Jakelaičiui (3:20:36) ir buvo pasiektas Rygoje 1996 08 03. Gaila, kad Andrius dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo vykti į Vengriją, bet išlydėdamas paspaudė mums rankas ir palinkėjo lengvų kojų.

Lietuvos kariuomenės 2008 m. organizuotame Radvilų žygyje po Jonavos , Kaišiadorių, Žąslių, Pravieniškių, Antakalnio apylinkes sutikau Povilą. Nors žygiavome 200 km dvi paras atskirose šturminėse grupėse, bet tarp mūsų užsimezgė draugiškas pokalbis. Nustebau sužinojęs, kad Povilui buvo atlikta širdies operacija, anksčiau kankino nemažas viršsvoris. Mūsų mintys atrado nemažai sąlyčio taškų dėl sveikatingumo. Sėdėdami ant kareivinių laiptų, išsikalbėjome, kad mes kartu, būryje bičiulių, 2007 m. bėgome Vilniaus maratoną. Įspūdinga, kad Povilas 200 km sėkmingai nuėjo, nors jau pirmoje distancijos dalyje, neatlaikę fizinės ir psichologinės įtampos, iš žygio pasitraukė nemažai daug jaunesnio amžiaus kariškių. Prisiminiau, kaip 2009 m. pavasarį bėgime Nida- Būtingė 92 kilometre Povilas mane prisivijo žingsniuodamas. Keletą kilometrų man bėgant, o jam žingsniuojant, pasišnekučiavome. Nesuvokiau, kaip žmogus gali žingsniuoti 8 km per valandą greičiu. Gal jaunystėje kultivavo greitąjį ėjimą? Povilas atskleidžia savo paslaptį, kad po širdies operacijos įsigijo ėjimo takelį ir per metus įvaldė greito ėjimo techniką. Tuomet negalėdamas išlaikyti Povilo ėjimo tempo, keliems kilometrams likus iki Būtingės, atsilikau. GPS rodė kad mano bėgimo ristele greitis apie 7,5 km /val.

Povilas irgi buvo pasiruošęs apibėgti Balatono ežerą, bet gyvenimo netikėtumai pakeitė jo planus. Po mėnesio Prancūzijoje Brive miestelyje Povilas per 24 val. nubėgs įspūdingus 176,147 km. Gydytojas J. Milneris knygoje „Renkuosi bėgimą“ (Vilnius, Mintis, 1987) aprašė metodiką, kaip žmones, išgyvenusius miokardo infarktą, palaipsniui įtraukdavo į bėgimą. Bet lieka paslaptis, kaip Povilas po kardiochirurginės intervencijos atkūrė ir net žymiai pagerino savo gyvenimo kokybę.

Vingio parkas. Vežimėlis su miegančiu keleto mėnesių vaikeliu. Vyriškis, atvežęs vaikutį į parką, pirmiau bėga apie vežimėlį, vėliau - šiek tiek toliau, ir kol mažylis miega, nepaliaujamai suka ratus. Tai buvo Aido bėgimo pradžia. Jau daug vėliau Aido iniciatyva įkurta Lietuvos ultra bėgikų draugija, užmegzti ryšiai, įstota į IAU. Šis puikus organizatorius, bėgikas per 2009 metus suburia žmones, išsiunčia juos ir pats dalyvauja net 8 tarptautinėse ultra bėgikų varžybose. Ketverios varžybos prilygsta pasaulio čempionatams. Nors formaliai Lietuvos ultra bėgikų draugijos taryboje keletas žmonių, bet daugiausia darbo - ryšiai, rėmėjai, lėktuvo bilietai, informacija tinklapyje ir kt., atlieka Aidas. Lieka didelė paslaptis, kaip atliekant didelį organizacinį darbą draugijoje, vienijančioje dvi dešimtis norinčiųjų bėgti ilgesnes negu maratono distancijas, užtenka laiko pačiam išlaikyti aukštus bėgimų rezultatus.

Daug Aido energijos atiduota, organizuojant kelionę prie Balatono ežero, bet rezultatai nustebina Vengrijos bėgimo favoritus. Trečius metus bėgantys vengrų lyderiai pirmomis dienomis tarsi „užmigdomi“ ant laurų. Pirmą dieną 46,8 km Aidas bėga per 3:49:47 ir užsitikrina 8 vietą amžiaus grupėje. Antrą dieną 52,9 km trasoje užtrunka 4:19:19 - jau trečia vieta amžiaus grupėje. Trečios dienos starte vengrų bėgikai sunerimsta, kai į elito grupę startuoti per garsiakalbį pakviečiamas Aidas Ardzijauskas, Lithuania. Vos ilgesnę negu maratono trasą - 43,6 km - bėga per 3:19:11, aplenkdamas vengrą, priešininkas patapšnoja jam per petį - tai jau pripažinimas. Ketvirtą dieną Aidas jau savas lyderių grupėje. Lenkiant maitinimo punkte buvusį konkurentą, šis sustingsta su išžiota burna ir nespėja net patapšnoti per petį, tik palydi pirmyn akimis. 52,1 km trasos finiše Aidas pirmas savo amžiaus grupėje - rezultatas 3:47:47. Lietuvos atstovas sugriauna visus reitingus, keturių dienų bėgime aplink Balatono ežerą užimdamas antrą vietą amžiaus grupėje ir trečią vietą bendroje įskaitoje.

„Du viename” - viename žmoguje glūdi organizatoriaus gabumai ir gebėjimas bėgti taip, kad gerbtų užsienio sportininkai.

Kelionėje link Balatono, važiuojant per kalnus, užsiminiau, kad kylame į Karpatų kalnus. Vytautas patikslino, kad tai Beskidų kalnai. Vakarų Karpatai dalinami į Beskidus, mažuosius Karpatus, Aukštuosius Tatrus ir Baltuosius kalnus. Pirmą sykį išgirdau kad yra tokie kalnai Beskidai. Šis terminas asocijuodavosi su slidėmis „Beskid“, kurias gamino Mukačevo gamykla Ukrainoje ir kurios buvo patvariausios slidžių žygiams kalnuose. Kasmet iki šimto porų slidžių turistai atveždavo į Lietuvą. Šias slides vertindavo keliaujantys žiemą po Sovietų Sąjungos kalnus. Vytautas - kuklus, tylus žmogus nustebino savo žiniomis ne tik apie kalnus, bet ir Balatono ežerą. Ežeras yra labai seklus: vidutinis gylis - 3 m. Jis susidarė, išsekus Panonijos jūrai, skirtingai negu Lietuvos ežerai, susidarę ištirpus ledynams. Jo plotas - 592 km², kranto ilgis - 236 km.

Vytautas - vienas iš geriausių „kalvių“( tokį apibūdinimą radau internete). Jo dėka „nukalama“ daug jaunų stajerių. Kiekvieną savaitgalį jis vyksta į varžybas su būriu savo mokinių: Karina, Renata, Dariumi, Morta, Arnoldu, Valdu ir kt. Mokytojas rodo pavyzdį gyvenime ir bėgimo trasoje. Valia, ryžtingumas, užsispyrimas papildo jo charakterio bruožus, kuriuos pastebėjau dar 2009 m., kai tik naktį grįžęs iš Upsalos bėgimo ir 50 km nubėgęs per 3:15:13 (102 rezultatas), jau rytą dalyvavo Vilniaus maratone.

Paslaptingasis Vytautas taip pat įvairiapusis: puikus bėgimo treneris, pedagogas ir sportininkas. Bėgdamas aplink Balatono ežerą, kasdieną vis gerino poziciją: pirmą dieną - šeštas, antrą dieną - trečias, trečią dieną, startavęs elito grupėje - antras, o paskutinę dieną, finišuodamas pirmas amžiaus grupėje, užima galutinę antrą vietą amžiaus grupėje ir ketvirtą bendroje įskaitoje, garsindamas Lietuvos vardą.

Gal paslaptis glūdi Vytauto charakterio bruožuose ir žodžiuose „Aš negaliu bėgti negreitai“?

Nagrinėdami starto protokolus, pastebėjome, kad Vokietijai atstovauja Eichner Sigrid, Nr. 200 ir šis atstovas yra metais vyresnis už Petrą. Prie starto linijos apstulbome pamatę, kad Nr. 200 tai bėgikė Eichner Sigrid, gimusi 1940 m. 100 maratonų klubo marškinėliai bylojo, kad Sigrid, Vokietijos bėgimo legenda, yra nubėgusi virš šimto maratonų. Ši paslaptinga moteris keturias dienas bėgo ,,tilpdama‘‘ į kontrolinius laikus, finišavo pralenkdama šešis vyrus ir moteris ir kelias dešimtis tų bėgikų, kurie neatlaikė keturių maratono ilgio bėgimų keturias dienas iš eilės.

Labai įdomu, kad Sigrid Eichner iš tiesų yra nubėgusi daugiau kaip 900 maratonų. Pasaulyje yra tik trys bėgikai vyrai daugiau kartų už ją yra bėgę maratonus ir viršiję 1000 maratonų. Pradėjo ji bėgioti 1979 m. spalio mėnesį. Pirmąjį maratoną bėgo 1981m. lapkričio mėnesį Lichtenbergere. Sigrid dirbo architekte Berlyne, pensijoje nuo 2000 m. Jos garbus amžius nesutrukdė 1995 m. nubėgti 97 maratonus, o 2003 m. net 110 maratonų. 1994 m. Sigrid bėgo Spartatloną. Yra nubėgusi nuo Lisabonos iki Maskvos, kasdieną vidutiniškai nubėgdama 80 km. 2002 m nubėgo dešimt maratonų per dešimt dienų. Vėliau yra nubėgusi 17 maratonų per 17 dienų.

Balatono ultra bėgime dalyvavo ir legenda Petras. Sunkiai suvokiama, kaip galima buvo du sykius per metus pagerinti 1000 mylių pasaulio rekordą. Didelį ultra bėgimų patyrimą sukaupęs Petras atskleidė savo paslaptis, kurios turėtų būti naudingos ketinantiems bėgti ultra ilgus nuotolius.

Ultra bėgime kišenėje jau įprasta turėti česnako (lot. Allium sativum) galvutę. Šią paslaptį Petras atskleidė mums 2009 m. paros bėgime. Taigi Allium sativum lydėjo mus ir bėgime aplink Balatono ežerą. Ryte per pusryčius ir vakare per vakarienę suvalgyti po skiltelę česnako tapo ritualu Lietuvos bėgikams.

Sunkiausia ultra bėgime visada būna antroji diena, pažymėjo Petras. Organizmas nėra dar visai pripratęs prie didesnių krūvių. Jokiu būdu negalima bėgti visu pajėgumu pirmas dvi dienas. Reikia atkreipti į tai dėmesį ir pasiruošti antrai dienai, tuomet trečia, ketvirta bėgimo dienos jau bus lengvesnės. Atbėgus antrą dieną, jau galima bėgti ir septynias dienas - ramino Petras. Patarimas yra iš patyrimo: antroji ultra diena buvo tikrai sudėtingiausia.

Nubėgus pirmą dieną 46,8 km, jautėsi kojų sunkumas, maudimas šlaunų raumenyse. Nerimą kėlė mintis, kaip reikės antrą dieną bėgti 52,9 km. Petras patarė atsistatymui naudoti kontrastinį dušą - šis metodas jam jau ne kartą yra padėjęs. Petro metodika tokia: vieną minutę raumenis masažuoti vandens srove po karštu, kokį galima iškęsti, dušu. Įprastas šiltas dušas yra mažai efektyvus. Po to minutę raumenys masažuojami vandens srove su maksimaliai šaltu vandeniu. Iš čiaupo vanduo nebūna šaltesnis negu +8 C . Geriau tinka beveik nulio laipsnių šaltumo vanduo. ,,Žiemą lengviau pasiekti efekto ‘‘- sako Petras. ,,Atšaldai balkone kibirą vandens, užsipili, tada poveikis geriausias ‘‘. Taigi šias procedūras reikia kartoti 5 kartus - tai užtrunka 10 minučių. Baigiama šalto vandens srovės masažu. Petro patarimai padėjo: dėl kontrastinio dušo antrąją dieną startavau, nejausdamas jokio nemalonaus pojūčio kojų raumenyse.

Poilsio režimas irgi labai svarbu ultra bėgikui. Pirmąją bėgimo dieną patyrėme labai daug įspūdžių. Vakare visi keturi, sukritę lovose, ilgiau kaip valandą dalinomės jais. Vis užplūsdavo naujos mintys ir atrodė kalboms galo nebus. ,,Vyrai, laikas pabaigti ‘‘- perspėjo Petras. ,,Organizmui reikia poilsio, o kalbėjimas atima daug energijos. Jūs netausojate savęs, kaupkit energiją. Didieji pokalbiai ir aptarimai gali būti, tik apibėgus Balatono ežerą ‘‘.

Trečią dieną starto vietoje pastebėjau, kad mano numeris nukaro - pamečiau segtuką-žiogelį, kuriuo jis buvo prisegtas. Petro paklausiau, ar neturi atliekamo žiogelio. Tuoj Petras nusegė surūdijusi žiogelį. Surūdijo, nes su juo ir plaukiojo, ir bėgiojo. ,,Visada turiu po ranka atsarginį žiogelį, jei plaukiant ar bėgant mėšlungis koją sutrauks, įdūrus į raumenį, jis atsipalaiduos ‘‘ – pasidalino patirtimi Petras. Nenorėjau imti iš Petro jo ,,pirmosios pagalbos priemonės ‘‘. ,,Gediminai, prisimeni “Na pagauk” filmą, kai vilkas kėlė štangą ir neatlaikė nutūpusio drugelio svorio. Taip ir aš, atsikratęs žiogelio svorio, daug geriau nubėgsiu trečios dienos etapą,‘‘- pajuokavo Petras.

Atrodo, kad numestas žiogelio svoris padėjo: 43,6 km. Petras nubėgo per 3:37:45 . Užimta septinta vieta trečios dienos etape – aukščiausia per keturias dienas. Pirma diena - 4:04:57 (12); antra- 4:51:07 (11); trečia 3:37:45 (7); ketvirta - 4:32:29 (8). Ultra bėgiko paslaptis glūdi ne žiogelio svoryje, bet subtiliame humore, kuris Petrui ir kitiems bėgikams labai padėjo.

Be česnako Petras į varžybas vežasi ir raudonų uogų. Kas tos paslaptingos uogos, kurių dešimtį suvalgo vakare, dešimtį ryte? Bėgimo metu kas penketą kilometrų išsitraukia buteliuką su užrašu “panangin”, bet buteliuke ne tabletės - ten paslaptingos raudonos uogos, kurių po vieną jis suvalgo kas penketą kilometrų visuose ultra bėgimuose. Jų vežėsi ir į Australiją ir Odesą bėgti 1000 mylių. Šių uogų Petras turėjo ir Vengrijoje.

Petras labai apgailestavo, kad pamiškėje, kur jis treniruojasi, šį krūmą negera ranka nukirto. Nuo to krūmo pririnkdavęs kibirą uogų, kurių užtekdavo visiems metams. Tos uogos vadinasi Viburnum opulus. O lietuviškas pavadinimas tegul lieka viena neatskleista paslaptis...

Nubėgus 190 km, žvilgsnis dešinėn į Balatono ežerą - ir nurimsta kūnas, apima vidinė ramybė. Virš vandens pakilęs rūkas pradeda dengti kitoje Balatono ežero pusėje stūksančių kalnų kontūrus, kuriose bėgome prieš dvi dienas. Kyla mintis, kad gal prieš šimtą metų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis šioje vietoje tapė eskizus savo paveikslui “Ramybė”.

Bėgime aplink Balatono ežerą kasdieną tekdavo risnoti kartu su regos negalią turinčiu bičiuliu iš Vengrijos. Mintimis sugrįžtu į 2007m. Vilniaus maratoną, kai mane lenkė jaunuolis po persirgto cerebralinio paralyžiaus. Stebėjausi tuo metu keista bėgimo technika. Tuo metu net mano smegenys nepriėmė informacijos, kad žmogus su vienpusiu galūnių paralyžiumi gali bėgti maratoną. Iškyla vaizduotėje 2010 m. Krokuvos maratono 35-as km, kai lenkiau didelę motyvaciją turintį žmogų, kuris paralyžiuotomis kojomis stūmėsi ant ramentų pirmyn, iki finišo likus 7 km. Matyt, startavo keliomis valandomis anksčiau, bet įsivaizdavau, kaip giliai nuo ramentų pratrintos jo pažastys. Šių žmonių siekiai, ir iš kur semiasi stiprybės, lieka neatskleista paslaptis, kuri gal atsiskleistų, artimai pabendravus su negalią turinčiais žmonėmis.

Lieka dar viena neatskleista paslaptis: kas žmones skatina bėgioti ultra nuotolius. Važiuoti tūkstančius kilometrų į varžybas, aukojant savo lėšas, laisvalaikį, atostogas, energiją. Gal galima paaiškinti endorfinais (vidiniais narkotikais), kuriuos išskiria smegenys bėgimo metu? Gal dalyvaudami bėgimuose žmonės nori realizuoti savo poreikį priklausyti kokiai nors grupei? Gal realizuoja sveikatos saugumo poreikį, didindami adaptacinius organizmo rezervus? Ar gerindami rezultatus, laukia pripažinimo ir patenkina savirealizacijos poreikį? Ne į visus kylančius klausimus galiu atsakyti, bet ateityje dar bus bėgimo varžybų ir gal jose pavyks atskleisti bėgimo paslaptį…


Gediminas K. (nuotraukoje iš asmeninio albumo Nr.169)

2010 m. gegužės 19 d.

Nidos šimtinė – išrinktųjų bėgimas

Šimtakilometrinis ultramaratonas birželio 26 d. Nidoje nedaug pasiekė, populiarindamas bėgimą. Startas septintą gražiausio vasaros ryto valandą buvo įdomus tik rengėjams, dalyviams ir jų artimiesiems, susirinkusiems pajūrio kopų užuovėjoje. Pavėlavęs šiukšliavežis atsirėmė į pripūstą virš dviračių tako arką su šimtinės simbolika ir, nieko nepešęs, atbulas pasitraukė, taip ir nesupratęs, kas gi vyksta.

Pajūrio ultra bėgimas – elitinės varžybos. Atsitiktinių prašalaičių čia nėra. Iš 29-ių startavusiųjų 28-i pasiekė finišą. Tokį santykį sunkiai pasiekia dešimtį kartų trumpesnių distancijų renginiai. Net smalsu, kiek bėgikų užfiksavo DNF rezultatą tą pačią dieną Elektrėnų pusmaratonyje?

Sukant keturias dešimtis 2,5 km ilgumo ratų, atsiranda ypatingas bendrumo su kitais bėgikais jausmas. Vieni jų – seniai pažįstami draugai, kiti – pirmą kartą sutikti numerių atsiėmimo išvakarėse drąsuoliai. Tačiau visi subėgome į tą patį lauką, lyg į kokį erdvėlaivį, keliaujantį per skirtingus išmatavimus pagal savas taisykles. To flagmano kapitonas – vyriausiasis teisėjas Alfonsas Kazlauskas, jautė kelionės pulsą ne prasčiau už kiekvieną pašauktąjį ir puikiai užtikrino ryšį su Žeme, informuodamas negausius jos atstovus, kaip derėtų teisingai vertinti ultra ateivių žingsnius ir be pasekmių kirsti jų skrydžio trajektoriją.

Nors trasos pobūdis nežadėjo įvairovės, bėgant tikrai buvo į ką pasižiūrėti. Paprastuose turnyruose Vidą Totilą matau tik prieš startą ir po finišo, užtat čia galėjau iš arti pasiklausyti galingų, paprastam mirtingajam nebūdingų jo žingsnių aido ir jūros šniokštimą sugeriančio alsavimo. Toks atletizmo ir stajerizmo derinys įvarė baimingos pagarbos net svečiams iš Rusijos.

Pastarieji išaiškėjo esą vieninteliai slavų šalių atstovai, įveikę pasienio formalumus ir atsibeldę į prašmatniausią mūsų kurortą. Vaikinai nesidangstydami atvyko eurų ir pelnytai juos išsivežė. Tikrai vertėjo jiems sumokėti už pasaulinio lygio pasirodymą. Iki soties prisigrožėjome neregėto lengvumo skriejimu, o kad nepritrūktų vaizdų, dar gavome kvapą gniaužiančią dvikovą paskutiniame pusratyje. Daugiau kaip valanda atsiplėšę nuo artimiausio persekiotojo – braliuko Andrio Dudelio, tarpusavio klausimus Aleksejus Izmailovas ir Vsevolodas Chudiakovas išsprendė 40 sekundžių tarpeliu.

Robertas Zaicevas priėmė iššūkį, įkūnijęs stilingą ambicijų ir savireklamos fejerverką. Patyrę vilkai teisingai nuspėjo, kad ultra naujokas neištemps, tačiau jo spalvinga asmenybė, nors ir pagadino finišavusiųjų statistiką, suteikė šventei būtino žaismingumo.

Andrius Ramonas su Ruslanu Seitkalijevu atstovavo dvasiškai brandžiam jaunimui. Pavydėtina savitvarda, stebėtinai šaltas racionalumas ir valios tvirtumas atnešė lauktus laurus. Štai tokie charakteriai tampa ultrininkų čempionais. Ruslanas, sėkmingai išvengęs aštuonių valandų gegutės, anot Aido Ardzijausko, nuo šiol gali būti laikomas ultra profesionalu.

Nedaug trūko, kad pats Aidas būtų likęs be apdovanojimo. Kituose čempionatuose už ketvirtąją vietą skiriamas įsivaizduojamas medinis, o Nidos šimtinėje – visai realus odinis medalis. Bet kad jį užsikabintų, ultra ugniagesys turėjo prisiversti grįžti į trasą iš poilsio palapinės.

Nedvejodamas užtikrinu, kad tarp finišavusiųjų neįsiterpė nė viena pilka asmenybė, tačiau kai kurie dalyviai verti atskirų traktatų. Piotras Silkinas judėjo lyg prisuktas robotas iš anksto nustatytu greičiu ir neišsenkančia baterija. Sada Bukšnienė, žinodama, kad jai nėra lygių, žavėjo daugkartinės nugalėtojos solidumu. Povilas Ramoška įrodė, kad atkaklus darbas visuomet sukuria rezultatą ir net veteranui gali pelnyti vietą šalies vyrų rinktinėje.

Kitą dieną eiliniai paplūdimio mėgėjai žvilgčiojo į bendroms nuotraukoms bei diplomų dalyboms susirinkusius bėgikus, nė nenutuokdami, kokį ultra maratono kokteilį kiekvienam jų vakar teko garbė iki dugno išgerti. Ne viskas įkandama žmogiškai vaizduotei.

Maratonas Torun - Bydgoszcz

"Kartais valandos teka kaip kraujas.
Kartais laša kaip sunkūs lašai.
Kartais jas, kad sustotų maldauji...
Kartais jas, kad skubėtų prašai."

Tikrąją šių žodžių prasmę suvokiau tik grįžusi iš keturių dienų kelionės po Lenkiją, kur vykome su Jonavos klubo "Maratonas" bėgikais ir jų draugais. Šiltos saulėtos dienos dar labiau išryškino įvairiaspalvius gražiai renovuotus gyvenamuosius namus, sodrią miškų ir pievų žalumą, tvarkingus laukus ir pradedamas šienauti pievas. Pakelėje lyg kraujo pritaškyta raudonų aguonų. Geltonuojantys rapsų laukai. Ir nesupranti: saulė - danguje, ar nusiridenusi ant žemės...

Kelionės tikslas - maratonas. Tai lyg darbas, kurį atlikę, galėsime grožėtis žavingu Torūnės senamiesčiu su paminklu Kopernikui, gynybine siena ir pasvirusiu bokštu, nuo kurio, pasak legendos, ir kilęs miesto pavadinimas. Puikiame Bydgoszcz stadione galėsime stebėti lengvosios atletikos varžybas. Sirgsime už Eglę Balčiūnaitę, kuri 800m distancijoje iškovojo pirmąją vietą. Vyksime į Olivijos bažnyčią, sužavejusią nuostabiais vargonais.

Dar dovanų už įveiktą sunkų maratoną gausime Gdansko senamiestį su įžymiaisiais miesto vartais, seniausia iš plytų pastatyta bažnyčia, pirklių krantine su beveik tikru piratų laivu. Čia kiekvienas namas - tarsi atvirukas, kuriuo negali atsigrožėti. Pusdienį praleisime Malborko pilyje, menančioje viduramžių riterių laikus. Tik pilies pašonėje prilipę kioskeliai su kičiniais riterių atributais lyg svetimkūniai gadina puikų vaizdą. Paskutinis kelionės štrichas bus Griunvaldas - Žalgirio mūšio laukas.

Maratonas Torun - Bydgoszcz man dvidešimt antras. Dvidešimt vieną kartą aš jį įveikiau, o šis - dvidešimt antrasis nugalėjo mane. O ne! Jis mane sutrypė, apspjaudė, pažemino. Mano nuomone, maratonas įveiktas tada, kai visą distanciją bėgi. Šį kartą aš nesugebėjau to padaryti. Tiesiog kelis kilometrus ėjau pėsčia. Taip sunku dar niekada nebuvo.

Man bėgimas - tai savęs išbandymas, artėjimas prie savo galimybių ribos. Pakeliui iš Torūnės į Bydgoszcz aš prie jos taip priartėjau, kad rodos labiau nebeįmanoma. Tai pragariškas kelias. Jis - lyg skaistykla, kurią praėjus, siela išsivalo, nebelieka jokių nuodėmių. Pasijunti, lyg būtum švarus, tuščias indas.

Kaip ąsotis prisipildo skaidraus šaltinio vandens, taip į mano mintis maža srovele čiurlena prisiminimai iš kelionės į Šveicariją. Plonytis prisiminimų siūlas ilgėja, platėja, kol pavirsta lavina, kuri riaumodama šluoja iš kelio nuoskaudas, pažeminimą, liūdesį. Nors į Šveicariją vykome prieš kelis metus, rodos, tai buvo tik vakar. Kažkodėl prisiminimuose atgyja ne maratonas su įvairiaspalve vaivorykšte ant Ženevos ežero fontano purslų, o pati kelionė. Lyg įjungtos vaizdo kameros, mintys atkartoja tas devynias dienas, kupinas ramybės, atsipalaidavimo. Tarsi autopilotas būtų įjungtas. Tarytum kempinė geri į save pro šalį skriejančius nuostabius vaizdus. Jauti kaip tavo siela prisipildo žodžiais nenupasakojamų paveikslų.

Štai - snieguotos kalnų viršūnės, susmigusios į dangų... Savižudžiai kriokliai. Jie ištrykšta iš tarpeklių, panirusių į debesį, putodami krenta žemyn, kol sudužta į aštrius akmenis ir išnyksta pavirtę gaivia vėsa. Arba nučiurlena per akmenis į kalno papėdę. Pasijunti toks didelis, lyg ne žmogus, o kalno brolis būtum... Daug didesnis už raudonstogius namukus, išsibarsčiusius kalno papėdėje. Jie lyg avių bandos, besiropščiančios į kalną. Pakeliui rado žaliuojančią pievą. Tuoj žolę surupšnos ir vėl pasileis lipti aukštyn. Jie tikrai pasiklystų, jei ne bažnytėlių varpai, raginantys nenuklysti į šalį ir neatsilikti nuo būrio. Lyg tilindžiuojantis varpelis ant kaklo...

Ir rodos, su tais namukais į kalnus išėjo gerumas. Mes, dvasios iškrypėliai, nustembame, kai kalnuose sutiktas nepažįstamas žmogus mums nusišypso, pasisveikina. Ne iš reikalo, ne dėl naudos, o todėl, kad kitaip negali būti. Ir kalnų gegutei aš dėkinga, užklupusiai mane kalnuose be cento kišenėje. tarsi savo įtaigiu kūkavimu sakytų: "Ne piniguose, ne turtuose laimė. Jie traukia mus žemyn nuo kalno į liūną." Juk ateiname į šį pasaulį neturėdami nieko, ir išeidami pasiimsime tik savo sąžinę.

Nubudusi anksti ryte, jaukiame Austrijos kalnų viešbutuke, kažkodėl šokau iš lovos ir išėjau pasivaikščioti. Žvilgsnis užkliuvo už tolumoje raudonuojančių bažnytėlės bokštų. Priėjusi artyn ant laiptukų pamačiau ežiuką. Jis buvo įkišęs snukutį į plastikinę žvakidę. Jei nebūčiau jo iš ten ištraukusi, jis būtų uždusęs. Mes tik mechaniniai įrankiai kažkieno rankose. Ir elgiamės taip, kaip tas Kažkas to nori. Tik šiurpuliukai nubėga kūnu, kaip geriausias atlygis už išgelbėtą kažkam gyvybę...

Kokia skurdi mūsų kalba. Žodžiais sunku išsakyti tai, kas skaidriais krištoliukais susmigo į sielą. Neįmanoma žmonių kalba išreikšti neapsakomo Alpių grožio. Pasijunti be galo turtingas. Juk tai ką pamatei, ką pajutai yra tavo. To niekas neatims, nepavogs, nepamesi.

Svaiginantys Alpių vaizdai kažkur išgrūdo begėdę mintį, kad šis maratonas man - paskutinis. Atslūgo skausmas. Kaip lašas po lašo indas prisipildo vandens, taip į mano mintis vėl skverbiasi jis - svaiginančiai iškeliantis iki debesų ir žiauriai teškiantis žemėn, švelniai glostantis ir negailestingai skaudinantis, dosniai apdovanojantis ir griežtai baudžiantis - maratonas.

Gal atsiprašydamas už suteiktą skausmą maratonas, tarsi kilnus viduramžių riteris, padovanojo Malborko pilį. Ačiū už dovaną. Nebepykstu...

Vilija Damašickienė

2010 06 23

Nuotrauka iš autorės asmeninio albumo

Vedlio akimis

Vedliu būti teko du kartus, abu kartus, bėgdami su regos negalią turinčiu sportininku, įveikėme maratoną (42km195m). Niekada neteko bėgti laiko vedliu, bet manau skirtumas yra. Bėgant laiko vedliu, pagrindinis uždavinys yra “pataikyti į laiką”, ir visai nesvarbu, ar šalia tavęs yra kitų sportininkų, norinčių bėgti kartu, ar ne. Šiuo atveju dirbti reikia kaip komandai. Sportininkas didina tempą - didini ir tu, tempas krenta - bėgti lėčiau privalai ir pats, nors ir kaip bebūtų liūdna matyti lenkiančius varžovus. Žodžiu, visada turi būti pasirengęs reaguoti ne į savo organizmo norus ir pageidavimus, bet į to žmogaus, kuris bėga šalia.

Pirmą kartą vedliu dirbau (galima taip pavadinti) Romos maratone, 2008.03.16. Žinojau, kad planuojamas tempas (2:45 – 2:50) nėra aukštas ir didelių laimėjimų iš mūsų niekas nesitiki. Tai buvo vienas iš tarpinių startų, ruošiantis Pekino parolimpinėms varžyboms. Prieš tai savo staže turėjau tik du maratonus. Abu kartus sėkmingai įveikiau Vilniaus maratoną. (2006m – 2:35:19 ir 2007m – 2:35:14 :)). Rezultatai, aišku, neįspūdingi, bet Lietuvoje maratono bėgikų, bėgančių panašiu tempu pasirinkimas nėra didelis (Lino Balsio mintis).

Tiesa, Linas Balsys parolimpinių, pasaulio bei Europos čempionatų dalyvis ir prizininkas. Žmogus (kaip ir daugelis lietuvių sportininkų), bėgiojantis iš didelio entuziazmo, ir galbūt tenkindamas kažkokius vidinius poreikius, kuriuos supranta ir žino tik mėgėjiškai sportuojantis ar judantis pilietis.

Bet grįžkime prie pasiruošimo Romos maratonui. Į techninę pusę labai nelįsiu, daugiau norėčiau atskleisti tai, kaip jaučiausi. Romos maratonui pernelyg ilgai nesiruošiau – keturios savaitės ilgesnių kroselių, keletas fartlekų su įvairiais pagreitėjimais, ir maratoną įveikti kiek lėčiau, nei per 2:43, kliūčių nekilo. Tiesa, dar likus iki maratono šešioms dienoms, nubėgau Kovo 11 – tosios bėgime Jonavoje (12.5km). Tiesą pasakius, dabar lengva rašyti, žvelgiant atgal ir prisiminti tai su šypsena, o juk pagalvojus, žmogus rimtai prašė padėti.

Prieš išvykdami į Romą, su Linu dar susitikome tame pačiame Jonavos bėgime. Pamenu, kaip Linas išreiškė susirūpinimą mano forma ir klausimą, ar tikrai sugebėsiu atsigauti ir išlaikyti visą maratono distanciją. Žinoma, man nieko kito neliko, kaip nusišypsoti ir patvirtinti, kad viskas bus gerai, ir mes būtinai maratoną baigsim drauge. Aišku, viduje mane patį kamavo didelės abejonės, juk niekad anksčiau nesu bėgęs varžybose prieš pat maratoną. Guodė mintis, kad bėgti reikės kur kas lėčiau nei asmeninis mano rezultatas, bet kita vertus ir pasiruošimas nebuvo atsakingai geras (specialiai pavartojau šį žodžių junginį). Džiugino tai, kad ruošdamasis šiam maratonui, ilgus krosus (30km) be problemų įveikdavau, bėgdamas kilometrą greičiau nei per 4 min. Paskutinėmis dienomis apie patį bėgimą, tempą mažai ir tegalvojau. Daug labiau į galvą lindo mintys apie jausmą, pirmą kartą skrendant lėktuvu, apie miesto grožį ir apie patį renginį (bėgti kartu su daugiatūkstantine minia viename garsiausių Europos maratonų).

Roma pasitiko puikiu oru, apsigyvenome olimpiniame sportininkų rengimo centre, kur buvo daugybė įvairiausių aikštynų ir sporto bazių. Jame apgyvendino dalyvius su negalia (ratukuose ir silpnaregius). Žingsniuodami taku savo kambario link, abu su Linu pastebėjome kaip gražiai žaliuoja ir kvepia pavasarinė žolė. Mums, atvykusiems iš dar žiemiško pavasario, tai paliko tikrai didžiulį įspūdį. Numerį, dalyvių suvenyrus ir lydinčiojo marškinėlius, atsiėmėme didžiuliame varžybų centre, kur kartu buvo įsikūręs ir sporto prekių turgus. Buvo galima rasti visko, ko reikia bėgikui už tikrai patrauklesnę kainą nei Lietuvoje. Man, kaip lydinčiajam, taip pat buvo galimybė gauti numerį ir užfiksuoti savo rezultatą finišo protokole (šia galimybe kažkodėl nepasinaudojau).

Iki maratono buvo likusios dar pora dienų, taigi spėjome aplankyti ir įžymiausias Romos vietas. Varžybų rytą visus maratono dalyvius, gyvenančius sporto centre, organizuotai pristatė į starto vietą šalia Koliziejaus. Visi dalyviai su negalia turėjo galimybę startuoti iškart po elitinių sportininkų grupės. Ten susitikome mūsų stipriausią ilgų nuotolių bėgiką Mindaugą Pukštą, palinkėjome vieni kitiems sėkmės ir nekantraudami, gal 20 minučių beveik nejudėdami, laukėme starto. Didieji maratonai tuo jau pasižymi: arba norėdamas gauti geresnę starto vietą turi ateiti ankščiau, arba startuoji, švelniai tariant, iš labai nepatogios pozicijos. Mums buvo paprasčiau, nes sportininkų su negalia ir elito grupės nebuvo tokios jau didelės, lyginant su visais kitais, kurių starto vietą nulėmė maratono trasose pasiekti rezultatai. Dalyvių numeriai turėjo skirtingus atspalvius pagal tai, kokiu laiku esi įveikęs maratoną. Tada belieka susirasti vartus su tokia pačia spalva, pro kuriuos ir patenki į starto vietą. Tiesa, kartu dar vyko ir taip vadinamas “funny marathon”, kaip pas mus mini maratonas, tik šiuo atveju dalyviai maratono distanciją įveikti turėjo atbulomis. Po starto su Linu supratome, kodėl jie apšilimo metu bėgiojo atbulomis (galvojom, kad čia koks specialus pratimas apšilti).

Startavome gana ramiu tempu, kurį iš anksto buvome aptarę. Oras geras, jaudinantis starto maršas, aplink daug žiūrovų, grojantys orkestrai, palaikančios šokėjos – visa tai tikrai paliko didelį įspūdį. Trasa vingiavo miesto gatvėmis, prabėgant daugelį įžymiausių Romos vietų. Su Linu dar pasijuokėm, kad galėjom tiek ir nevaikščiot, juk viską pamatysim bėgdami. Trasa pakankamai lygi, tik mieste buvo nemažai posūkių ir akmenimis grįstų gatvių (tai Linui nelabai patiko), bet iš esmės šioje trasoje galima tikėtis gerų rezultatų. Žodžiu, puikiai organizuotas, pritraukiantis daug dalyvių maratonas įspūdingo grožio mieste. Sėkmingai finišavome 84-toje vietoje bendroje įskaitoje, gavome atminimo medalius, maišelius su daviniu atgauti jėgoms, ir po pietų sėkmingai išskridome namo. Tiesa, dar labai įsiminė tas jausmas ir nuėję šiurpuliai per visą kūną, kai bėgant gal kokiam 15-am kilometre išgirdome palaikančius lietuviškus raginimus “Lie-tu-va” – šaunu, kai lietuvių galima sutikti bet kur.

Pekinas – vieta, kurioje antrą kartą bendradarbiavom su Linu. Po olimpinių žaidynių praėjus porai savaičių, visuomet rengiamos parolimpinės žaidynės – varžybos žmonėms su negalia. Čia, kaip ir olimpiadoje, susirenka sportininkai iš viso pasaulio. Lygiai taip pat įspūdingai vyksta varžybų atidarymo bei uždarymo ceremonijos, sportininkai varžosi tuose pačiose aikštynuose ir sporto bazėse, kaip ir sveikieji, gyvena tame pačiame olimpiniame kaimelyje. Kad vyksiu į Pekiną, žinojau jau nuo vasaros pradžios ir tikrai buvau rimtai nusiteikęs gerai pasiruošti, kad netektų jaudintis kaip buvo prieš Romos maratoną, kada tikrai nebuvau užtikrintas savo jėgomis. Tikėjaus, kad jau nuo pat birželio pradžios pradėsiu didinti kilometražą ir iki rugsėjo vidurio tikrai būsiu tinkamai pasirengęs. Deja, norai taip ir liko norais. Įvairios varžybos, bėgimai, Lietuvos čempionatas - visur norėjosi gerai nubėgti, o renkant didelį kilometražą tektų aukoti visus šituos startus. Prastai pasirodyti tikrai nesinorėjo. Taigi maratonui pradėjau ruoštis tik nuo rugpjūčio pradžios. Buvo likusios apie šešios savaitės. Bėgiojau krosus, įterpdamas keletą fartlekiukų ir atkarpų. Buvau gal kiek pavargęs po visų vasaros startų, nes ilgi krosai bėgosi pakankamai sunkiai – tai kėlė nerimą, tuo labiau, kad galvoti turėjau ne tik apie save, o ir apie tai, kaip reikės išlaikyti bėgimo tempą maratono metu, nes Linas tikrai buvo nusiteikęs bėgti greitai. Žodžiu, greitai pralėkė tas mėnesiukas, ir nuo rugsėjo pradžios starto laukėm, jau būdami Pekine.

Viskas, kas susiję su organizacija, gyvenimu, medicina, poilsiu, laisvalaikiu, buvo aukščiausio lygio. Buvo galima užsiregistruoti į kliniką, esančią olimpiniame kaimelyje ir gauti bet kokią reikiamą procedūrą ar masažą. Tuo, žinoma, ir naudojomės. Laisvalaikio zonoje buvo baseinas po atviru dangumi, treniruoklių salė, stalo žaidimų kambarys, kino filmų kambarys, žaidimų automatų kambarys, interneto kavinė. Buvo ir skalbykla, kurioje skalbinius išskalbdavo per 12 valandų. Ko pasigedome (ilgų nuotolių bėgikai), tai vietos, kur būtų galima bėgti ilgus krosus. Olimpinio kaimelio parke buvo įrengtas stadiono dangos bėgimo takas. Rato ilgis apie 900m, taigi jis tiko daugiau pramankštai, bet kadangi nebuvo kur dingti, sukdavome ratus juo. Kai užsinorėdavome kietesnio pagrindo, ratus sukdavome aplink visą olimpinį kaimelį. Tokį ratą įveikdavome per 12 min. Aišku, jei reikėdavo daryti atkarpų bėgimus, visada buvo galima važiuoti į treniruotėms skirtą stadioną. Bėgti stengėmės rytais, nes dienos temperatūrą buvo ir taip sunku pakęsti, ką jau kalbėti apie bėgimą tokiu metu, tuo labiau kad ir maratono startas buvo numatytas ryte. Treniruočių atžvilgiu nieko ypatingo nedarėme: Linas po alinančių treniruočių Lietuvoje nebeforsavo, o aš bėgiojau krosus ir kartais kažką greitesnio prasikvėpavimui. Žinoma, artėjant startui jaudulys vis didėjo – o jei neišlaikysiu pats bėgimo tempo.

Tos trys savaitės Kinijos sostinėje prabėgo labai greitai, tuo labiau, kad dar stengėmės aplankyti kuo daugiau olimpinės sostinės įžymių ir garsių vietų. Aplankėme Didžiąją kinų sieną, Tianmenio aikštę, Uždraustąjį miestą, taip pat keletą didesnių parkų. Kinijoje parkai tikrai verti dėmesio. Jie puikiai sutvarkyti, kiekviename gali rasti įspūdingą šventyklą, o ką jau bekalbėti apie pačius žmones, kurie mažesnėmis ar didesnėmis grupelėmis parkuose užsiima pačia įvairiausia veikla (mums, nepratusiems prie tokiu vaizdų, kai kurie veiklos būdai kėlė nuostabą, o kartais ir juoką). Vieni susirinkę dainuoja ar groja, kiti žaidžia stalo žaidimus, treti tiesiog skaito. Įdomiausiai atrodo žmonių būreliai užsiimantys kažkuo per vidurį tarp sporto, kovos menų ir jogos. Žmonės tiesiog atlieka kažkokius tempimo pratimus, smūgius į orą ar šiaip lankstosi. Įdomiausia, kad negalėtum išskirti kažkokios vienos amžiaus grupės žmonių visa tai darančių. Na, o gatvėse, belaukiančių autobusų ar šiaip namų kiemuose kilnojančių kojas ir darančių tempimus žmonių apstu – tai nebekėlė nuostabos. Galbūt todėl Kinijoje toks mažas sergamumas. Žmonės skiria laiko sau ir svarbiausia tą laiką praleidžia aktyviai.

Aišku, aplankėme ir vietinius turgus, kur buvo galima įsigyti prekių su užrašu „Made in China“ iš pirmų rankų. Prekeiviai, matydami užsieniečius, kainas šaukdavo nerealaus dydžio – buvo galima nusipirkti daiktų žymiai brangiau nei Lietuvoje. Na, bet pradėjus derėtis, kainą galėdavai numušti kokius dešimt kartų - tada jau tikrai viskas kainuodavo pigiau nei mūsų šalyje. Aišku, dėl kokybės jau kita kalba. Ir apskritai, turgūs, derybos iki negalėjimo yra verti atskiro pasakojimo, todėl neišsiplėsiu.

Grįžkim prie bėgimo. Taigi, artėjo parolimpinių žaidynių pabaiga, o tai reiškia, kad ir mums startas čia pat. Tiesa, buvom dar užregistruoti ir dešimties kilometrų bėgimui, kuris vyko, likus trims dienoms iki maratono, taigi, natūralu, jog visai nenorėjom jo bėgti. Bet kadangi pagal taisykles, jei esi užsiregistravęs kelioms rungtims ir be pateisinamos priežasties nestartuotum vienoje, netektum teisės rungtis ir kitoje, tai sumąstėm startuoti ir, tiesiog nubėgę apie tris kilometrus, nusiimti. Čia įkelsiu mintis iškart po to bėgimo (iš mano dienoraščio):

„Na va, sustartavom 10km, pabėgom mankštai 5km, prasitampėm, speciukai po cool room'o antro, tada dar paukščio lizde keletą pagreitėjimų, ir nubėgom 3200m. 3km buvo per 9.52. Pradžioj pasistumdėm gale, bet ten visi neprimatantys, tai pasidarė baisu, kad neužliptų kur ant kojų, tai nusprendėm pabėgėt į priekį ir tris km baigėm pirmi:) Po bėgimo dar atsipalaidavimui pora km. Iš viso 10km. Įspūdis bėgti tokiam stadione tikrai neįtikėtinas, nors ir esi tik vedlys. Bet, kai norint pamatyt tribūnų, į viršų galvą reikia užlenkti atgal, kiek tik gali, tai tikrai įspūdis geras. Ir svarbiausia pilna kintiečių ten. Suvaryti visi sėdi, nors ten jiems mažai kas įdomu:) Apie orą kita kalba:) Einant per visus cool roomus, oro buvo mažai, bet pagalvojau - nieko, juk stadione įkvėpsim gryno oro. Norėtumėm, blyn!!!! Įvedė į stadioną, o ten dar mažiau to oro:) Reiktų lupt normaliai 10 km, tai nežinau, kaip ten išeitų:) Pirmas atbėgo per 31.42, paskutinį km nubėgo 2.42! Kenas. Trečiadienį anksti maratonas....“

Taigi, dar keletas dienų lengvesnių treniruočių, ir išaušo maratono diena. Startas anksti ryte, 8valandą. Kėlėmės apie 4:30, kad valgykloje užkąstume bent kiek (nemėgstu bėgti tuščiu skrandžiu, o ir nesibėga tada visai). Organizuotai visus maratonininkus autobusais nugabeno į starto vietas Tianmenio aikštėje. Buvo keista matyti žingsniuojančius žmones su palaikymo atributais taip anksti. Na, bet žinant, kad jiems taip liepta, tai nieko keista. Kaip supratome, kiekviena grupelė, ar darbovietė turėjo savo vietą, kurią turėdavo užimti ir laukti varžybų. Žodžiu, kaip pamatėme bėgdami, nebuvo nė menkiausio laisvo tarpo be žmonių šalikelėje visą distanciją. Mums gal ir gerai, jiems - abejoju:)

Žodžiu, pirmieji kilometrai pasirodė tikrai baisūs, ta prasme, kad persigandau, jog, jei tokiu tempu chebra bėgs, tai tikrai neatlaikysiu. Kažkiek įtakos, aišku, turėjo ir ankstyvas metas tokiai savijautai, bet persigandau tai tikrai rimtai:)

Pribėgęs pirmąjį maitinimo punktą, norėjau Linui paduoti gėrimą, kurį jis buvo pasiruošęs, tačiau teko nusivilti. Neradau. Nusinešė jau kenas. Mat Lietuvos ir Kenijos sportininkai buvo maitinami nuo vieno stalelio. Na, kituose punktuose tokiu bėdų nebebuvo, kaip nebebuvo bėdų ir su tempu. Greitai dingo starto jaudulys ir tempas tapo panašesnis į padorų:) Na, o tas startinis kelių kilometrų greitas įveikimas, maratono pabaigoje Linui atsiliepė, kaip įprastai maratonininkams atsiliepia, tempo neapskaičiavimas – 4:15 kilometras! Ir lenkiantys sportininkai, kaip pro stovinčius. Prieš tai dar teko Linui įpūsti ir noro baigti maratoną, nes minčių jau turėjo tikrai nekokių... Na, bet pamačius garsųjį paukščių lizdą, atsirado ir jėgų garbingai finišuoti. Taigi, dar vienas nepamirštamas, ir turbūt paskutinis, ratas šiame garsiajame stadione, ir - finišas. 12 vieta – 2:40:12. Dar spėjau nukniaukti lydinčiojo marškinėlius, ir - ilsėtis. Progresas per ketverius metus nerealus. Linas su prastesniu laiku prieš tai vykusioje parolimpiadoje buvo bronzinis prizininkas.... Na, po maratono žinoma makdonaldas ir visa kita, kas nelabai sveika, o jau kitą rytą palikome Pekiną.

Kaip žinom, Linas Balsys po šių varžybų baigė savo aktyvią sportininko karjerą ir pasinėrė į darbinius reikalus (tapo aklųjų ir silpnaregių federacijos prezidentu). Sėkmės jam, ir ačiū už neišdildomus įspūdžius, įveikiant maratonus.

Aurimas Skinulis

Nuotrauka iš autoriaus asmeninio albumo