Donatas Ulvydas: “Mūsų problema yra baimė prarasti suskilusią geldą, kurios net neturim”

Po “Emilijos” jaučiu, kad galėčiau ilgai tave kamantinėti, tai susirašiau tik tiek klausimų, kiek tilpo ant atviruko. Pradėti noriu klausdamas, ką pats prisimeni iš sovietmečio?

Sunku atsakyti, nenuslystant į šeimyninius prisiminimus. Atsimenu tokias nuotrupas iš šeimos, bet turbūt, kas šauna į galvą, tą ir reikia sakyt?

Aišku.

Atsimenu, kaip prieidavau prie tėvo, būdamas kokių šešerių metų, tai reiškia –  aštuoniasdešimtais metais. Prieidavau ir niekaip nesuprasdavau, kodėl jis sakydavo: „Ir vėl tie ruskiai...“ Žiūrėdamas Время ir visokius kitus, jis burbėdavo: „Jie – tą, vėl jie – aną, kažką...“ Aš sakydavau: „Bet kas tau nepatinka, tėti? Žiūrėk, medalį laimėjo...“ Ir jis man atsakydavo: „Na, gerai, nesijaudink, užaugsi – suprasi.“

Šeimoje vis kas nors ką nors tyliai, neagresyviai kapsėjo. Nesupratau, nei kodėl, nei kaip, nei ką... Aš nesu iš skautų ar disidentų šeimos. Mano šeimoje nebuvo jokių komunistų, įstojusių į partiją, tėvai buvo iš paprastos darbininkų liaudies. Tik tėvas kažkodėl žinojo, buvo atsinešęs suvokimą, kad Lietuvai prie sovietų nėra gerai. Man to neaiškino. Man nedraudė stoti į spaliukus. Ėjau pagal visą mašinėlę. Tik visą laiką jutau paslaptį. Ta paslaptis buvo aplinkui, ir aš jos negalėjau suprast.

Po to analizavau, kad mano tėvai nieko neskiepijo primygtinai, kaip ir neskiepijo man Dievo. Aš nusprendžiau pasikrikštyti jau subrendęs būdamas, aštuoniolikos metų. Savo valia. Man tai nebuvo primesta vaikystėje, nors ir tais laikais gi kai kas eidavo ir krikštydavo vaikus, buvo galima. Supratau, kad tėvai apgraibom mane saugojo ir man paliko teisę pasirinkti pačiam, ką norėsiu veikt: kur stot, ką mokytis, ką veikt, ar režisuot, kokią religiją pasirinkt. Ir apie pačią valstybę, kiek norėsiu suprast...

Tuomet atsimenu, kaip nutrūko, lyg atsivėrė toks šliuzas. Aš tai vadinu baime. Tuomet, kai jau buvau paauglys, ir devyniasdešimt pirmais mes sėdėjom Šiauliuose, žiūrėdami paskutinę Bučelytės transliaciją, tėvas pradėjo šnekėt. Atsirišo. Ėmė pasakot kažką. Reiškia, aš iki tol gyvenau baimės sistemoje.

Žodžiu, aš prisimenu baimę. Net iš pačių artimiausių žmonių. „Užaugsi – suprasi.“

Užaugęs supratai, nes įvyko virsmas. O jei nebūtų įvykęs? Ar mūsų kartoje, toje baimėje užaugusioje – ne tėvų, senelių, o jau mūsų – buvo emilijų?

(Galvoja) Žiauriai sunku pasakyt, ar buvo tikrų emilijų. Bet vėl gi – net tas pats Kalanta, mes į jį galim žiūrėt, kaip į... Gal jis tai atsitiktinai padarė, kažkas sako, kad jis buvo šizofrenikas, ir taip toliau, bet...

Bet aš čia ne apie tai. Matai, Romas Kalanta vis tiek buvo jau ne mūsų, o ankstesnės kartos žmogus. Jis, kaip ir Emilija, beveik galėjo matyti, kaip žudė tėvus, kaip trėmė senelius... O mes gi buvom vos gimę arba dar negimę, kai jis susidegino.

Aš manau, kad ir mūsų kartoje jų buvo. Aš manau, kad buvo. Tik mes prisimename tuos, kurie tapo landsbergiais. O tie kas buvo pogrindyje, gal ne visi ir išlindo. Gal aš vėl nepataikysiu, sakydamas, kad tai mūsų ar ne mūsų karta, bet juk kažkas platino Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką, nešė tuos laikraščius. Kažkas ne taip bijojo, kaip mano namuose, kur išvis sėdėjom ir kažko laukėm. Veiksmas vyko, buvo ir suimtųjų, sekamų. Buvo suoliukas, prie kurio ateis kažkas iš KGB, ir tu galėsi papasakoti. Visa tai vyko. Jeigu buvo tie sekliai, sargai, reiškia jie turėjo, nuo ko saugoti. Galbūt mes nežinom tų herojų.

Išties, atsimenu, kaip maištavo krepšinio ir futbolo sirgaliai. Jie peržengdavo nubrėžtas normaliam moksleiviui ribas. Kiti patarnaudavo mišioms – jaunimas, ne tik pagyvenę davatkos lankė bažnyčias.

Taip, aš negaliu sakyti, kad tuomet mačiau herojus, kuriuos galėtum iškelt ant rankų ir nešt, bet mačiau tos paslapties... Nuvažiavau kartą į Tytuvėnus, kur bažnyčioje buvo įrengta pionierių stovykla. O man pasakojo, kad kažkur vis dar yra vienuolių, jie pasislėpę meldžiasi. Aš jų nei mačiau, nei ranką spaudžiau, bet jutau, kad yra antras dugnas...

Šalia tos visuotinės baimės jutau, kad yra antras dugnas, kad kažkur kažkas vyksta. Tik man tai buvo tabu. Apie tai nebuvo kalbama, aš nebuvau įleistas tenai. Laukiau, kol užaugsiu, kad atsivertų kažkokios durys. Ir žinai, man dabar norisi paspekuliuoti – aš, kaip kūrėjas, galiu sau tai leisti – kad jei nebūtų atėjusi Nepriklausomybė, aš gal užaugęs būčiau nuėjęs į tą pogrindį. Nes tai masino. Ir tas tėvų nebylus palaiminimas: žinok, tai – yra, kai užaugsi – apsispręsi, pasieksi. Gal jei valstybė nebūtų tapusi nepriklausoma, dabar sėdėčiau kaip disidentas ar pogrindyje.

Anuomet tai buvo tokie tikri Drąsiųjų keliai, reikėjo domėtis, siekti, o paskui atsidengė. Visi išlindo į paviršių: BIX‘ai, Samas... Šiauliai, aštuoniasdešimt devinti – devyniasdešimti. Roko maršas, Trispalvė. Pamačiau, kaip metais už mane vyresni futbolo sirgaliai už Žalgirio vėliavos jau laiko Trispalvę. Tie vilniečiai bachūrai man buvo herojai. Mes dar su pionieriškais kaklaraiščiais stojam į rikiuotę, o jis jau turi Trispalvę. Jis man buvo Emilija, aš turėjau į ką žiūrėt. Aš nežinau, ką jis šiandien veikia, bet tuo metu, tą dieną, toj stovykloj jis man buvo herojus.

Iš tų nuotrupų susidarė fonas, kuris iškėlė... Landsbergis, mano manymu, nėra žmogus. Landsbergis yra reiškinys. Gal yra be galo daug nepelnytai užmirštų žmonių, kurie sudėjo tai, ką šiandien galim pavadinti Landsbergiu. Tokių žmonių buvo, jų reikėjo. Reikėjo, kad būtų fonas. Kad būtų terpė veistis šitai bacilai, nes vakuume nieko neišeitų.

Aš taip galvoju.

Taip, terpė. Jausmas, kad tai yra, tai gali išsilieti...

Aš atsimenu, kaip keistai jausdavausi, kai senelis bandydavo pasiklausyti kažkokio Vatikano radijo. Dieną užsitraukia užuolaidas kažkodėl ir gaudo Liuksemburgo ar kažkokią ten stotį.

Amerikos balsą.

Va, va – Amerikos balsą.

„Amerikos balsas kalba Lietuvai. Labas vakaras, malonūs klausytojai. Ši mūsų pirmoji vakarinė laida girdima kasdien...“ Papasakosiu tau vieną savo vaikystės įspūdį. Mano proseneliai buvo ištremti, promočiutė – net du kartus. Ir kartą senelis, paklausęs eilinės Amerikos balso laidos, sako savo sūnui, mano dėdei: „Gal reikėtų uošvių trobesius iš kolūkio kaip nors išsipirkt?“ Dėdė, nustebęs: „O kam?“ Senelis taip mįslingai ištaria: “Žinai, jeigu sugrįžtų anie laikai...“ O dėdė: „Tėti, negrįš jokie anie laikai. Viskas.“ Ir žinai, vos po keleto metų mes tapome nepriklausomi, dėdė su mano mama susigrąžino savo senelių, mano prosenelių, nuosavybę: žemę, mišką, namo griuvėsius. Senelis to nesulaukė. O man vis rūpi klausimas: kiek dar būtų užtrukę, kol visi būtų patikėję, jog laikai nebegrįš ir jau nieko nebeįmanoma padaryti?

Jeigu mėgintume kabinti jautį už ragų... Nes aš vis tikiuosi, kad prieisim prie to klausimo, kuris man svarbus, į kurį aš iki šiol neturiu aiškaus atsakymo... Tai ta vieta Emilijoje, kur sakoma: kas svarbiau – mirt už Tėvynę, ar už ją gyvent? Tą klausimą aš keliu ir sau, ir visuomenei. Nes nenoriu sakyti, kad tais laikais herojai, tų laikų emilijos, buvo tik tie, kurie susidegino. Gali būti, kad tie, kas tyliai tikėjo, kad ateis laikas... Arba puoselėjo lietuvišką kalbą, arba persižegnodavo per Kūčias... Jie visi buvo emilijų armija. Ne vadai, o armija. Emilijukių armija.

Kai mes su Jonu Baniu užrašėme tą frazę, ji tapo kertine. Misija. Ne žinutė, o misija: iškelti klausimą. Ar nebuvo svarbu vaikus augint, tautą saugot? Aš manau, kad jie padarė žygdarbį, tie, kas išsaugojo.

Taip, Donatai, bet šitaip lengva peršokti prie nuostatos „Ir tuomet dirbome Lietuvai“.

Taip, bet aš neskirstau į juoda ir balta. Sakau, kad balti herojai nėra vien tie, kurie susidegino.

Bet sutik, kad Emilija išsiskyrė iš savo trupės.

Pas mane filme – taip. Bet mes ją paryškinom. Išryškinom, sudėdami į dvi valandas visus simbolius. Kaip sako tas iš mano mokslų atėjęs apibrėžimas: „Kinas – tai ne gyvenimą atspindintis, o gyvenimą padidinantis stiklas“.  Ta formulė leidžia kine paryškinti tiek personažą, tiek jo vertybes, nes rezultatą turi pasiekti per dvi valandas. Tai Emilija mano filme yra sutirštinta. Ji nėra iš tų laikų tikro gyvenimo.

Ji per dvi valandas parodo, ką nori, ir išvažiuoja į Novosibirską, o to kito aktoriaus, Trispalvę iškėlusio, likimas lieka neaiškus. Beje, ar tu pats esi lankęsis Rusijoje?

Taip.

Šiais laikais tenka nuvažiuot?

Ne, jau seniai nesu buvęs. Važinėdavau į Maskvą juostų ryškinti maždaug dutūkstantaisiais. Dar iš sovietmečio atsimenu, važiavau pas brolį, kuris kariuomenėj tarnavo. Esu paragavęs to tvaiko. Nesu buvęs Sibire, nors jo geografija ir gamta mane traukia. Norėčiau pervažiuot jį traukiniu iki Kinijos per dvi savaites. Aš nenurašau Rusijos kaip vietos, ji nėra priešas. Gamta ir žmonės negali būti savaime priešiški. Bet tas jų...

Esu buvęs kambarėlyje pas ilgus lietpalčius,  jie klausinėjo, ką veikiu. Aš tada iki galo jų neišsigandau, nepajutau agresijos, nes kai esi švarus ir sąžiningas, tai žinai, kad maksimum tai bus nesusipratimas. Bet pajusti teko, nes vežiau ryškinti juostą ir neleidau jos atplėšti. Ir mane nusivedė Maskvos oro uoste patikrinti. Nes aš lėktuve užmigau, išlipau paskutinis, tai jau – įtartinas... Ir į tave žiūri trys, iš tikrųjų – ilgais pilkais lietpalčiais vilkintys žmonės. Ramiai taip šneka. Tai man net neparagavus disidento likimo, teko pamatyt, kaip tas kėgėbistas iš akių atrodo. Todėl man lengviau kurti savo Grigaičio personažą ir visa kita. Nes kad ir zoologijos sode, bet esu juos matęs.

Mes esame lyg ant tilto. Dar yra žiūrovų, kurie tai atsimena. Daryt filmą apie Robiną Hudą ar Tadą Blindą yra kitaip. Ten tu esi už barikadų, darai lyg pasaką. Valdovų rūmai po trisdešimties metų atrodys taip, kaip dabar mums atrodo Trakų pilis. Nežinom, kaip ji iš tikro kadaise atrodė. Taip ir tie rūmai atrodys, lyg stovintys nuo amžių amžinųjų.

O apie Emiliją mes dar turim tikrų faktų, aš jaučiu. Turim tikrų pasakotojų. Tai tikras jausmas, tai man padėjo mažiau meluot. Ir didžiulis atsakomybės spaudimas. Darėm ir žinojom, kad būsim po didinamuoju stiklu. Žiūrės tie, kas prisimena, matė, žino. Blindoje man tiek atsakomybės nereikėjo.

Aišku. Koks tavo požiūris į tautybę?

Man tai žiauriai įdomu. Žiauriai patinka. Aš esu dar iš tos kartos, kuri bendraudama su užsieniečiu norom nenorom jį sofistikuoja. Dvyliktoje klasėje turėjau mokytoją iš Amerikos, atvažiavusią pagal programą. Vos ketveriais metais vyresnė ji man buvo to pusmečio dievas. Nes ji yra iš kitos šalies. Ji kitaip šneka, kitaip mato, kitaip... nagus kramto.

Mano vaikai, ačiū Dievui, nesistebi, pamatę juodaodį. Jiems tai – joks įvykis. Man, mano kartai, tai buvo net kompleksas: o, jis – iš Amerikos.

Tačiau jeigu paklaustum tokios amerikietės, kokia jos tautybė, ji gal net nesuprastų klausimo. Ji yra Amerikos pilietė, o kokia ten jos kilmė, gal nelabai terūpi.

Bet ji yra iš kitos kultūros. Tai man žiauriai įdomu.

Aš mėginau tavęs paklausti apie tautiškumo reikšmę.

Šiaip tai aš ginsiu ką tik pasakytą tiesą, kad man tautybės niekada nebuvo minusas. Ir manau, kad nebus. Nei rusas, nei juodaodis, nei kas kitas, kultūros suskirstytas į juodus ir baltus. Kai bandoma padaryt, kad vieni yra geri, kiti – blogi. Man tikrai nuoširdžiai taip nėra.

Ir šitą poziciją, labai nuoširdžią, išdiskutuotą, mes su Jonu savo filme užrašėme konkrečiomis eilutėmis: ne armija, ne saugumas yra mūsų priešas, o mūsų pačių baimė prarasti suskilusią geldą. Tai pasako mano režisierius filme.

Ne veltui tą frazę mes suteikėme ne Česlovui, o režisieriui, nes ji yra mano. Nežinau, kiek tai kam įdomu, bet režisieriaus personažas yra visiškas mano alter ego. Mano veidrodis. Jam buvo sunkiausia vaidint, tam Mariui, na, aišku – aktoriui Dariui Gumauskui, nes aš norėjau matyti jame save. Norėjau, kad jis sukurtų idealų mano portretą.

Kloną.

Kloną. Todėl kiekvienas jo žodis man yra iki kraujo svarbus. Norėjau, kad režisierius sakytų tai, ką galėčiau pasirašyti krauju. Jis turėjo kaip aktorius įdėt mažiau savęs. Ginčijomės, jis turėjo įdėt, ką aš noriu. Priešingai, negu kiti, jiems aš leisdavau, sakydavau: „Gal tu geriau jauti?“  Ir priimdavau. Ne improvizaciją, bet pustonius keisti leidau. Mariui (Dariui), to nebuvo. Į jo lūpas aš sudėjau savo asmeninę poziciją. Savo ir scenaristo. Mes jam įdėjome poziciją, kad mūsų pagrindinis priešas yra mūsų pačių baimė prarasti savo suskilusią geldą.

Aš manau, kad netgi šiandien yra lygiai tas pats. Mes neturim tiesiogiai išreikšti, kad bijom ruso, Sirijos karo ar Trumpo. Realiai mūsų problema yra baimė prarasti tai, ko mes net neturim. Mes nepasitikim savimi. Kompleksas.

Banaliai skamba, bet esu sutikęs daug nuoširdžių rusų ir galiu pasakyti, kad jie yra išskirtinė tauta: poetiški, faini, nuoširdūs. Aš nestudijavau politikos mokslų ar kultūros analizių, bet tie, kuriuos sutikau, yra zaduševni žmonės. Bet lygiai taip pat ir latvis toks yra. Žmogus pats iš savęs yra gėris. Tautybė čia nepadeda, bet su skirtingom tautybėm kalbėt man yra įdomu.

Tautiškumas prideda vertės identitetui. Jį reiktų atskirt nuo nacionalizmo. Mes esam skirtingi, susidedam iš skirtingų pustonių, galim didžiuotis savo dantų spalva, seniausia kalba, krepšiniu. Įgyjam savo brendą. Neatrodom kaip klonai, atsistoję šalia amerikonų ar šveicarų. Mes negalim tapt klonais, čia mano tokia nuomonė.

Dar – apie kiną. Kaip tu supranti sąvoką „nekomercinis kinas“?

Tai yra pagrindinė tema. Jeigu aš esu kino profesionlas, tai per savo dieną daugiausia turiu šitų moralinių ar nemoralinių parkių, analizuodamas šitą ribą tarp komercinio ir nekomercinio kino. Tai pats svarbiausias man dalykas.

Tai pasidalink.

Baisu, kad skirstoma į juodus ir baltus. Bijau, kad aš ir pats skirstau, tik tai darau nuoširdžiai, užsikabinęs, bandau išreikšti nuomonę alegorijom ar pavyzdžiais. Man atrodo, kad yra blogai sukabintos etiketės.

Liuks, perkabink.

Sąvoka „komercinis kinas“ neturėtų egzistuoti. Arčiausiai man tinkamas žodis yra „žiūroviškas“. Reiktų rasti dar geresnį žodį, tai be galo sunku. Netinka ir sakyti „masinis“, nes atrodo, kad daug žiūrovų – blogai. Žodžio aš nerandu, gal mes čia kartu prieisim, tai ieškau atitikmenų gyvenime.

Pirmiausia, aš klausiu: kodėl mes sergam kompleksu, kad jeigu į kino teatrą ateina labai daug žmonių – į Zero, Tadą Blindą – tai vertinama kaip negatyvus reiškinys? Ir aš sakau: o jeigu pas Nekrošių ar Koršunovą ateina daug žmonių, tai ar jie irgi komerciniai?

Būtent. Galima skirstyti darbus į meniškus ir chaltūriškus. Ir dar – tiek vieno, tiek kito gali būti tame pačiame kūrinyje. Jeigu nusveria tikras menas, tai tokio kūrinio nedera vadinti komerciniu, o jeigu dominuoja chaltūra, motyvas parduoti bilietus, tuomet – tai yra komercija.

Aš sakau: imti arba duoti. Tie komerciniai filmai, chaltūra, kuri skirta užsidirbt, yra menas, kuriamas pasiimti pinigams. Kiti sukuria meną tam, kad su savo spektakliu, filmu ar knyga kažką duotų žmogui. 

Gražu. 

Pirmiausia yra intencija. Vieni ima, kiti duoda.

Žiūrėdamas „Zero III“ aš jaučiau tą pinigų kvapą.

Taip. Aš iškart tą jutau. Ir baisiausia, kad jie tai garsiai pasakė.

Negirdėjau, kaip pasakė, bet tas kvapas... Žiūri ir užuodi, kad žmonėms svarbiausia buvo susirinkti kasas. „Emilijoje“ to nejutau.

Bet kokia tai siaura riba.

Oi, žiauriai siaura, suprantu. Mikronai.

Mikronai. Nes pavyzdžiui Silva Rerum parašyta garantuotai nežinant, kad užsidirbs. Be galo uoliai, kruopščiai atidirbus su visiška aistra.  O paskui tu rašai ketvirtą dalį...

Ketvirtosios dar neskaičiau, bet jau rašant antrą galėjo sukirbėti mintis: kaip pasistengti, kad pirktų.

Pinigų kvapas.

Taip labai lengva ką nors pasmerkti, tačiau kalbėti apie tokius dalykus verta. Ar esi matęs Žilvino Kempino skulptūrų kompoziciją „Miškas“?

Dabar neprisimenu, jeigu atvirai. Parodytum – pasakyčiau, ar esu matęs.

Tiesiog „Emilijos“ spektaklio scenografija man pasirodė panaši. Alegorija aiški, bet man tavo miškas dar priminė Kempino darbą. Pagalvojau, gal bendradarbiavote.

Ne.

Beje, Kempinas gerai perkamas. Tos skulptūros kainuoja po penkiasdešimt tūkstančių, tačiau jas matant pinigai į šnerves netvoskia.

Yra turinys.

Pirmiausia. Kaina jau po to.

Man tas komercinio – nekomercinio klausimas neduoda ramybės. Nežinau, už kokias dogmas galėčiau susideginti, stodamas į kokią nekomercinio kino asociaciją. Nerandu tokios draugijos. Lietuvoje dar neturime galimybės šio klausimo užantspauduot. Nėra krypties, ir man dėl to žiauriai apmaudu.

Kasdien apie tai galvoju. Bandau lyginti. Kai į teatrą ateina trys žiūrovai, sako – šūdas. Kai trys žmonės ateina į kiną, sako – čia elitas.

„Emilijoje“ taipogi nemaža teatro... Žinai, neseniai žiūrėjau Koršunovo „Vestuves“. Taip, ten švaistomasis juokeliais iš Delfi antraščių, bet nepaisant to ten toks...

Krūvis.

Kaifas. Brechto ir Koršunovo talentų sintezė. Toks kaifas... Ir jeigu kokį nors „Kaip pavogti žmoną?“ pastatytum su tokiu krūviu, ir tai būtų taip tikra, taip pavykę, gal joks žiūrovas nedrįstų vadinti to filmo komerciniu?

Kaip įvardinti tai, ką žiūrovas jaučia? Su visa pagarba amato profesionalui Vėlyviui Zero III yra toks dalykas, kai ateini ir suvartoji. Suvartoji prekę, išeini – nebeliko. O suvartojęs kitą dvi dienas negali paleist.

Irgi kriterijus.

Kaip tai įvardint? Ir tie, ir tie filmai yra žiūroviški. Ir tie, ir tie – kasiniai. Kaip atskirti tą, kurį suvartojus, tau, kaip iš Maknodaldo išėjus, liko tik krapštukas dantims, ir norisi kuo greičiau juos išsivalyti, nuo to, kuris nepaleidžia, nesinori to skonio nuskalauti? Aš dar neturiu atsakymo. Gal tie nuvalkioti žodžiai „išliekamoji vertė“? Kažką norisi čia atrast.

Taip, galima supaprastinti iki geras-blogas arba daug samprotauti, bet galiausia... Turbūt tiek „Emilijoje“, tiek „Zero III“ yra chaltūros, tačiau žiūrovai jaučia, kas ten nusveria, ir po dviejų dienų arba sapnuoja filmą, arba ne.

Tikėtina. Ar sapnuoja, ar nesapnuoja, labiausiai pareina ne nuo žiūrovo, o nuo to, ką tu ten įdėjai. Ar įdėjai pipirų? Nes negali būti aštrus skonis, jeigu neįdėjai pipirų. Gali pridėti vien cukraus, anekdotų, ir bus faina, žvengs visi už pilvų susiėmę, tik išėję jų nebeprisimins.

Baigdamas paklausiu, kokie klausimai tau dar rūpi? 

(Ilgai galvoja) Vėl gi – žiauriai egoistiniai klausimai. Norisi pakalbėti... Dabar aš žinojau, kad kalbu su labai aiškia auditorija. Buvau aiškiai ją išsigryninęs, žinojau, ką nešu. Norėjau užgauti lietuvio stygą. Kai klausdavo: „Ar tu veši filmą į festivalius?“, aš visiems nuoširdžiai, nearogantiškai atsakydavau: „Ne, mes ten neįdomūs.“  Mes ne jiems darėm. Negali netyčia sulaukti jų simpatijų, kai nesi jiems dirbęs. Neinvestavai. Aš neinvestavau į festivalinę publiką.

Su kitu darbu norėčiau pakeisti kelią. Daryti Lietuvai trečią patriotinį filmą man gal būtų šiek tiek lengviau, nes jau patikrinau tam tikrus mygtukus. Žinau, kaip veikia Trispalvė, kaip tas ar kitas. Šioks toks mygtukų know-how. Bet asmeninėje karjeroje man kyla klausimas: ar galiu būti įdomus, ką nors pasakyti kitai auditorijai, ne lietuviams-patriotams? Ar galiu pakalbėti kaip Kim Ki-dukas apie kaltę? Ar panašiai.

Bet ar tai nėra pavojingas mąstymo būdas? Štai žmonės stato „Tarp pilkų debesų“, iš anksto nusiteikę kalbėtis su pasauliu, parinkę temą, tekstą... Bet argi vien šito pakanka? Argi „Emilija“ negalėtų užgauti bet kurio pasaulio piliečio širdies, jeigu tai būtų tiesiog dar stipresnis filmas?

Dėl Emilijos aš žinau, kad jos pagrindinis ledkalnis yra lozunginis. Aš tai pripažįstu. Visi kiti jausminiai dalykai: meilė, už kurią kai kas mane bando kaltint, pikantiški filmo elementai - yra popieriukas, į kurį suvyniojau savo pagrindinę žinutę. Supakavau retoriką, bekompromisiškumą, dar kažką. Taip, kaip Koršunovo Vestuvėse į delfio antraštes kažkas brechtiško įpakuota.

Svarbu, kad būtų balansas tarp turinio ir įpakavimo. Pamato reikia. Norėdamas tapti įdomesnis platesnei publikai, turėčiau į priekį statyti žmogaus vidinį pasaulį, tuos jausmus, kurie Emilijoje buvo tik įpakavimas. Norėčiau pakalbėti apie tai, kas neturi geografinio apibrėžimo, kad nereikėtų Lietuvos istorijos. Žmogus gali būti Sibire, o gali būti Aliaskoje arba Lietuvoje. Kaip Zviagincevas – in the middle of nowhere... Teko matyt?

Teko. Suprantu. Nors Zviagincevas nepabėgo iš Rusijos, kad praneštų savo žinutę.

Bet jo Rusija kitokia. Nekasdieniška. Ji jo sukurta. Jis ne stenografuoja, o kuria.

Sutinku.

Pas jį važiuoja kažkoks Bentley‘is ar Buickas... Nonsensas kažkoks. Realiai jis kuria pasaulį, kuris yra Alisa stebuklų šalyje. Jis nepririštas prie teritorijos.

Su Blinda aš jau nusiplakiau, pririštas prie istorijos, prie vertybių, prie brendo. Rėmai, iš kurių neišplėši, ne Robinas Hudas, ne pasaulis... Emilija – lygiai tas pats, aiškiai įrėminta, įprasminta. Man norėtųsi atsipalaiduoti nuo teritorijos.

Ir koks tuomet būtų tavo keliamas klausimas? Apie ką - filmas?

(Ilgai tyli) Žiauriai sunku atsakyt. Milijoną kartų girdėtas atsakymas, kurį man net koktu kartoti, bet nieko nėra įdomiau – apie žmogų. Skamba iki apsivėmimo...

Tai nieko, tiesiog dar nesukonkretinai.

Reiktų kalbėt apie žmogų, nes jam dirbu, jis vartoja kiną. Kreipiuosi į jį per savo sukurtą žmogų. Per savo sukurtą pasaulį. Lyg iš Lego gabaliukų aš sudėlioju naują modelį, kad žiūrovas sakytų: „Mhm, geras. Mane tai irgi paveikė. O kas būtų, jeigu taip būtų?“ Man yra žiauriai įdomu eiti per vertybių skalę: duosiu - neduosiu, išduosiu - neišduosiu. O gal aš vis dėlto galiu kovot? 

Nežinau, kaip pavyzdys tiesiog...  Atvažiuoja iš kokios nors islamo šalies pabėgėlis, kuris turi dvi žmonas. Ten legalu. Užėjo karas, jis turėjo bėgt. Atsidūrė pas mus. Gyvena Lietuvoje bute su dviem žmonom. Man žiauriai įdomi tema. Vienoj rankoj – kaip buvo kažkam kažkada normalu, o atvažiavus, pakeitus aplinką, vėl, beje, prisirišu prie teritorijos, tik čia jau nebūtinai svarbi Lietuva... Ir atvažiuoja normalus doras žmogus. Ten gyveno, mylėjo, gerbė, saugojo, išlaikė, augino vaikus, o kitoje šalyje – kaip? Kaip į jį žiūri kaimynai? Jie girdi už sienos seksą ir net nesupranta, su kuria jis žmona mylisi. Kas, kaip? Kaip priima pasaulis? Apie ką mes kalbam? Apie žmogų, jo vertinimą. Ką aš matau? Kaip aš jaučiu? Iš ko susideda mano pasaulis?

Nežinau, kaip geriau atsakyt, koks bus kitas filmas. Man jis bus apie žmogų.

Puiku, Donatai. Lauksim kito tavo filmo.